Dovanoti ne daiktą, o save

„Ieškau dovanų. Geriau jau dabar jas po truputį neskubant supirkti nei prieš pat Kalėdas maltis sausakimšuose prekybos centruose“, – teigė Vilniaus senamiestyje netikėtai sutikta bičiulė. Buvo lapkričio pabaiga ir tuomet jau pajutau, kad ta vadinamoji švenčių karštinė po truputį įsisiūbuoja. Anksti įžiebiamos eglutės, apie kalėdines nuolaidas spalvingai pranešančios parduotuvių vitrinos, pigūs šventiniai niekučiai prekybos centruose, vis dažniau nugirstami klausimai ir dvejonės, ką gi šiemet dovanoti artimiausiems žmonėms – visa tai, rodos, jau tapo neatskiriama prieškalėdinio, o tiksliau tariant, adventinio laikotarpio dalimi.

Dingęs adventas?
Iš skirtingų žmonių vis girdžiu sakant, kad anksčiau viskas buvo dvasingiau, nebūta perdėto materializmo, nebūta ir tokio nutrūktgalviško lėkimo. Adventas reikšdavo tempo sulėtinimą, dvasinį susikaupimą artėjant svarbiausiam įvykiui – Jėzaus gimimui. Galbūt taip ir buvo, tikrai buvo, tačiau aš pats tokių laikų jau neatmenu. Prisipažinsiu, kad kartais girdėdamas tokias kalbas tiesiog pagalvoju, jog jose atsikartoja tas nuolat visur prasiskverbiantis prarastojo rojaus mitas, bylojantis apie tai, kad anksčiau viskas buvo geriau, gražiau, dvasingiau, o štai dabar viskas yra, genda, keičiasi į bloga. Kartais pagalvoju, kad tai elementarūs kartų skirtumai ir vyresniesiems tiesiog sunku susitaikyti su kintančia aplinka, su tuo, jog įvykių tėkmę dabar jau reguliuoja nebe jie, o jaunesnieji, kurie visko nori greičiau, daugiau.

Vis dėlto dažnai ir savo kailiu patiriu, kad adventas šiandien yra praradęs savo turinį. Nekalbu čia tik apie mėsos atsisakymą penktadieniais, kas yra tik menkutė visa ko dalis. Priešingai, mechaniškas pasninko laikymasis, atsietas nuo savo dvasinės prasmės lieka tik karikatūra, kaliause, kuri gali tik juokinti arba piktinti.

Jei pastebime ir teigiame, kad mums adventas jau nebėra tempo sumažinimas, dvasinio susikaupimo laikotarpis, tai galime kaltinti tik save. Aišku, galime dėl to kaltinti ir aplinką, ir sumaterialėjusį pasaulį, ir dar balažin ką, tačiau galiausiai vis vien turėsime besti pirštu į save pačius. Taip, patys praradome tą advento prasmę, pradanginome ar paslėpėme ją po gausybe darbų, neatidėliotinų įsipareigojimų, tuščiavidurių laisvalaikio pramogų krūva. Ir kalbu čia visų pirma apie save – tą, kuris prieš Kalėdas ne tik nesulėtina savo tempo, tačiau priešingai, dažnai padidina apsukas norėdamas iki švenčių (juk dabar vietoje Šv. Kalėdų dažnai sakome tiesiog šventės) pabaigti visus darbus, supirkti dovanas, susitikti draugus ir juos pasveikinti, dalyvauti įmonės ar dar kokiame iš gausybės rengiamų šventinių vakarėlių.

Bėgu bandydamas visur suspėti. Iš kur toks bėgimas? Iš įsitikinimo, kad jei jau kažko nesuspėsiu, tai pasaulis sugrius? Ne, nesugrius… Priešingai, per visą tą skubėjimą rizikuoju sugriūti pats – tiek fiziškai, tiek dvasiškai. Tuomet, atėjus šv. Kalėdoms, tiesiog turėsiu konstatuoti: „Pavargau… Kaip noriu, kad tos šventės greičiau baigtųsi ir viskas vėl grįžtų į senas įprastas vėžes.“ O juk turėtų būti priešingai, turėčiau tarti: „Pagaliau sulaukiau šv. Kalėdų. Džiaugsmo šventės, bylojančios apie Dievo meilę mums. Bylojančios apie tą meilę, kuria turime dalintis su esančiais šalia, su tais, kurie man yra svarbūs, tačiau kuriems savo kasdienybėje galbūt skyriau per mažai laiko.“

Atokvėpio būtinybė
Čia prisimenu istoriją apie vieną pirmųjų vienuolių – šv. Antaną, kurį kadaise medžiotojas užtiko poilsiaujantį ir džiaugsmingai bendraujantį su kitu broliu. Tam medžiotojui atrodė, kad vienuolis privalo nuolatos tik melstis ir melstis, tad atokvėpiui, o ypač nerūpestingam laiko leidimui čia nėra jokios vietos. Tuomet šventasis paragino medžiotoją įdėti į lanką pirmą strėlę ir ją iššauti. Medžioklis taip ir pasielgė. Šv. Antanas paragino iššauti ir dar kartelį. Medžiotojas iššovė. Vienuolis tuomet paragino šauti ir trečią, ir ketvirtą strėlę, kol galiausiai medžiotojas pareiškė: „Lanko negalima pertempti, nes jis gali paprasčiausiai sulūžti.“ Šv. Antanas atsakė klausimu: „O su žmogumi ar ne tas pats?“

Šventasis bylojo apie būtinybę skirti laiko poilsiui. Ne tokiam poilsiui, kurį šiandien dažniausiai siūlo vadinamoji masinė kultūra. Ne, toks laisvalaikis dažnai tiesiog sudirgina, sujaukia dvasią, o tada jau ir darbas tampa poilsiu nuo tos masinio vartojimo kultūros, primenančios greitojo maisto restoranus. Šv. Antanas bylojo apie poilsį kaip dovaną, kuri leidžia mums skirti laiko savo artimui, dovanoti jam save ir kartu priimti jį patį kaip dovaną. Kalba šv. Antanas apie poilsį, kuris reiškia progą atitrūkti nuo kasdienės mums įprastos veiklos ir ją peržvelgti tarsi iš šono, įvertinti nueitą kelią. Adventas tam yra puikus metas.

Šv. Antano vizijoje darbas ir poilsis nėra dirbtinai supriešinami. Šiandienėje kultūroje dažnai susiduriame su dviem žalingais kraštutinumais. Vienas jų yra darboholizmas, nuvertinantis laisvalaikį, prasmę įžvelgiantis tik darbe. Kitas kraštutinumas yra darbo nuvertinimas, kai girdi kalbant, kad štai darbe tik ari, tik atbūni, kiek tau priklauso, ir tik po to, jau ištrūkęs, pradedi gyventi. Abu šie požiūriai dalį gyvenimo traktuoja kaip veltui išmestą laiką. Tačiau, kaip atskleidžia šv. Antanas, darbui būtinas poilsis, tačiau ir poilsiui būtinas darbas. Gyvenimas negali būti tik nesibaigiantis poilsis, nes tai jau būtų dykaduonystė. Per darbą atskleidžiame savo talentus, savo pašaukimą. Tuo tarpu poilsis papildo darbą, nes kuriame šį pasaulį ne tik dirbdami, tačiau ir būdami su šeima, leisdami laiką su bičiuliais, puoselėdami žmogiškus ryšius, užsiimdami savo pomėgiais. Visa tai sudaro gyvenimo pilnatvę. Tad adventas yra tam, kad sustotume ir atsikvėptume, t. y., kad nesulūžtume kaip tas pertemptas lankas.

Advento laikotarpis primena sijojimą. Juk turime atsijoti tai, kas yra svarbiausia, nuo to, kas ne taip svarbu ar paprasčiausiai nebūtina. Tai proga dvasiniam susikaupimui, nes kasdienybė dažnai sujaukia mūsų sielą, sumaišo prioritetus, po kasdienių rūpesčių dulkių sluoksniu paslepia begalę svarbių dalykų. Tiksliau tariant, sumaišome viską patys, o susitvarkyti ir reikalingas atokvėpis, refleksija, kelionmaišio peržiūra. Juk prieš šventes visad tvarkomės namus, juos puošiame. Tačiau ar susitvarkome savo vidų, ar papuošiame sielą? Juk apie tai mums primena adventas.

Dovanoti ne daiktą, o save
Prieš pasiduodant dovanų karštinei svarbu ir atsakyti pačiam sau į klausimą, kas gi yra dovana ir kodėl mes kažką dovanojame? Čia prisimenu vieną pasaką, kurią mokykloje skaitėme su mokinukais. Ir pasakoja ši pasaka meškiuko Mišos istoriją. Šis pliušinis meškutis, raudono aksomo padais, sagutėmis akių vietoj ir nosimi iš kuokštelio vilnos priklausė vienai mergaitei, kuri jį labai skriaudė: tampydavo už ausyčių, kartais nutrenkdavo kur į kampą. Tad Miša nusprendė pabėgti. Kaip tarė, taip ir padarė. Taip prasidėjo jo klajonės po platųjį pasaulį. Mėgavosi meškutis medeliais, paukšteliais, praplaukiančiais įvairiausių formų debesėliais. Džiaugėsi laisve ir tuo, kad niekas jo nebeskriaudžia.

Artėjant Kalėdoms, sutiko jis Kalėdų Senelio elnią. Pats Senelis sirgo, tad elniui labai reikėjo pagalbos išdalinti dovanėles. Miša noriai sutiko ir pasileido su elniu džiuginti vaikų širdelių. Po ilgų kelionių jie pasiekė ir paskutinį namelį – vargingą pamiškėje kiūtojusią lūšnelę, kurioje gulėjo sergantis berniukas. Miša įkišo letenėlę į maišą ir nustėro – ogi jis tuščias. Meškutis susimąstė: „Negi berniukas liks be dovanėlės?.. Ech, o man taip patiko mėgautis laisve…“ Miša iššoko iš vežimo ir pėdutė po pėdutės nužingsniavo trobelės link. Nužingsniavo tam, kad kitą rytą nubudęs sergantis berniukas kojinėje rastų savo kalėdinę dovanėlę – pliušinį meškutį.

Ši kalėdinė pasakaitė privertė ir mane susimąstyti bei pačiam sau nuoširdžiai atsakyti į kelis klausimus. Visų pirma, ar aš pats nesu kaip ta mergaitė? Taip, skaitant pasaką labai lengva suskubti ją pasmerkti, tačiau svarbiausia pačiam sau atsakyti, ar kartais nebūnu toks, nuo kurio kiti nori pabėgti? Ir kalba čia sukasi jau ne apie meškiukus, o apie šalia esančius žmones – šeimą, bičiulius, bendradarbius. Šiurkštus žodis, dėmesio stoka, abejingumas, pašaipa, pykčio protrūkis žeidžia ne ką mažiau nei tampymas už ausyčių, kurį turėjo iškentėti Miša.

Pasakaitės pabaigoje Miša pats tampa dovana sergančiam berniukui. Šiame poelgyje išryškėja visa dovanojimo esmė ir prasmė. Kartais susidaro įspūdis, jog žmonės dovanas dovanoja tarsi siekdami išpirkti kaltę. Kaltę dėl to, kad galbūt tam artimam žmogui skyrė nepakankamai dėmesio. Taigi dovana tampa priemone išsipirkti. Kita vertus, kartais dovana tampa ir proga pasipuikuoti. Žiūrėk, koks aš nuostabus, kad dovanoju tau tai, ko tu trokšti. O kartais nutinka ir taip, jog dovanoji kažką tiesiog dėl to, kad esą reikia. Visi šie požiūriai į dovanojimą aktą kreipia dėmesį tik į pačią dovaną, į būtino ritualo atlikimą ir dėl to pražiūri kai ką svarbaus. O svarbiausia juk, kaip moko meškutis Miša, yra ne dovanoti kokį nors daiktą, o pačiam tapti dovana savo artimui. Tuomet net nebe taip svarbu, ką tu dovanoji, nes svarbiausia yra dovanoti kitam savo laiką, savo dėmesį, savo šilumą, gerą, paskatinantį žodį, išklausyti pasirengusią ausį. Būtent to labiausiai trokštu. Ir ne tik per adventą ar šv. Kalėdas, o ir visus metus.

Atmenu, kaip mažas laukdavau dovanos – kokios nors mašinėlės, žaidimo, kokio madingo daikto, kurį kiti turi, o aš – ne. Taigi dažnai laukdavau net ne pačių žmonių, o to, ką jie atneš. Visiškai priešingai yra šiandien. Puikiai suvokiu, kad didžiąją dalį tų dalykų, kuriuos gaunu dovanų, pats galiu lengvai įsigyti. Svarbu tampa tai, ko nusipirkti negaliu, o tai yra būtent šeimos narių ar artimiausių bičiulių man dovanojamas laikas, praleidžiamas kartu. Tai yra pati svarbiausia dovana, primenanti, kad keliauju per pasaulį ne vienas, jog kažkam rūpiu, kad turiu su kuo pasidalinti džiaugsmais ir rūpesčiais. Didžiausia dovana tampa pats žmogus. Dėkoju visiems bičiuliams ir viliuosi, kad ir pats jiems galiu būti dovana. Dovana, kuri ne atstumia, o kuri pradžiugina, įžiebia šypseną veide ir šviesą širdyje.

Dovanoti save – štai koks paprastas šios pasakaitės moralas. Meškutis Miša ragina mus visus bent per adventą atminti ne tik savo artimuosius, geriausius draugus, tačiau ir tuos kitus žmones, kurie galbūt yra užmiršti, sergantys, spaudžiami nepriteklių ir dėl to gali tik svajoti apie gausų kalėdinį vaišių stalą šiltuose namuose. Esame raginami ne tik paremti šiuos žmones materialiai, nors tai irgi labai svarbu ir prisideda bent prie dalies jų svajonių įgyvendinimo, tačiau ir dovanoti jiems savo laiko, savo dėmesio. Dovanoti ne iš gailesčio, ne žvelgiant į juos iš aukšto, o suprantant, kad jie lygiai tokie patys, kaip ir mes, ir lygiai taip pat nori gauti dovanų ir būti dovana kitiems.

Aprašė Donatas Puslys. Bernardinai.lt