Pasiliko amžiams

Neišėjo maestro SAULIUS SONDECKIS. Neišėjo. Pasiliko amžiams nemirštanti jo dvasia. Jo talentas, jo neaprėpiama meninė intuicija, skambės per amžius tarp pasaulio muzikos Didžiųjų.
Per daugiau nei pusę šimto metų stebuklingais muzikos garsais, patriotine veikla išugdė jis Lietuvos laisvės tikėjimo Viltį, aukso raidėmis įrašė ją į Lietuvos kultūros istoriją.

Priminsiu tik vieną iš jo žygdarbių 1990-ųjų metų pavasarį, kada švito Lietuvos, Sąjūdžio vadovautų Laisvės kovų saulėtekis. Tomis dienomis maestro su Lietuvos kameriniu orkestru, koncertuodamas Vakarų Europos šalyse, pirmasis paskelbė pasauliui apie Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą. Šitai jis apreiškė koncerto metu, atlikdamas kompozitoriaus Alfredo Šnitkės sukurtą lietuviškos tematikos kūrinį „Sutartinės“. Tuo buvo atkreiptos pasaulio akys į Lietuvos nepriklausomybės pripažinimą.
Bet buvo juk ir jaunystė, ir sunkūs sovietinės okupacijos metai. Su būsimu profesoriumi susipažinau 1946-aisiais, kada abu studijavome Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija). Tada greta muzikos jis reiškėsi ir sporte. Žaidė tuo metu stiprioje konservatorijos krepšinio komandoje, buvo jos kapitonas. Per rungtynes sulaukdavo savo kolegų audringų ovacijų. Bet… MUZIKA nugalėjo… Konservatorijoje jis pasižymėjo ir ypatingu komunikabilumu, buvo mėgiamas ir gerbiamas dėstytojų ir studentų.

Baigęs konservatoriją jis pasiliko Vilniuje, aš buvau paskirtas dėstytoju į Šiaulių aukštesniąją muzikos mokyklą.
Po kelerių metų Šiauliuose subūriau miesto simfoninį orkestrą. Pirmieji žingsniai šiame orkestre man buvo gana sudėtingi, nes pagal profesiją buvau lietuvių liaudies ir pučiamųjų instrumentų orkestro dirigentas, o čia prieš mane išaugo simfoninis, reikalaujantis naujų įgūdžių.

Ir didžiausios paramos sulaukiau iš kolegos Sauliaus, nors jis dirbo Vilniuje, o aš Šiauliuose. Greitai jis atskleidė man stygininkų grupės paslaptis. Retkarčiais apsilankydavo mano orkestro koncertuose ir repeticijose, patardavo repertuaro formavimo bei kitais darbo su simfoniniu orkestru klausimais.

Tarp daugelio prisimena man vienas įvykis, suvedęs mus, atrodo, 1963-ųjų metų vasarą.
Palangos vasaros senojoje estradoje, kurioje mes abu su savais kolektyvais koncertavome – jis šeštadienį, o aš — sekmadienį. Po to dažnai aptarinėdavome mūsų kolektyvų kūrybinę kryptį, darbo sąlygas.

Kadangi jis – buvęs šiaulietis, ten baigęs muzikos mokyklą ir berniukų gimnaziją, be dėmesio nepalikdavo ir mano vadovaujamos Šiaulių muzikos mokyklos. Dėl iškylančių metodinio darbo problemų pirmiausia tardavausi su išmintingu kolega Sauliumi. Dabar šiai mokyklai suteiktas Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazijos pavadinimas.
Be daugelio mokslinių ir meno organizacijų garbės vardų, prof. Sauliui Sondeckiui suteikti Šiaulių universiteto garbės daktaro ir Šiaulių miesto garbės piliečio vardai, už nuoširdžią paramą Lietuvos Šv. Kazimiero ordinui ir indėlį į Lietuvos kultūrą maestro buvo apdovanotas Garbės medaliu.

Pažymėdamas Lietuvos meno ir kultūros kūrėjo Sauliaus Sondeckio šviesią atmintį, primenu jam skirtą eilėraštį, atspausdintą mano knygoje „Pėdos kelyje”, 2009 m.

KVARDRATINIAI YRIAI

Stovėjo jis kryžkelėj dviejų kvadratų:
Krepšinio aikštelės ir scenos.
Ir nieks nežinojo,
Kad antras kvadratas — scena,
Taps jam —
Didžiojo meno batalijų
Šlovės arena …

Į didįjį meną atėjo jis tiesiai:
Bet —
Dar nepramintais takais.
Atėjo —
Tvirtai atsistojo prie pulto orkestro,
Darbais, o ne žodžiais įrodė, kad jo pašaukimas,
Galybė jo čia!..

O toliau jau atakos:
Drąsiųjų grumtynės tarp meno kvadratų
Ant sunkiai sutramdomų talento matų
Koncertai, dekados, gastrolės,
Respublika, Sąjunga, mėlyni toliai.

Lietuvos kamerinis iš naujo surado
Prigęsusį klasikos meną,
Įrodė, kad menas didysis
Amžių tekėjime
Dar nepaseno.

Įrodė, kad Mocartas,
Hendelis, Bachas, Vivaldis,
Vardai nemirtingi.
Ir šiandienos žmogui
Kaip oras, vanduo reikalingi!

Berlynas, Paryžius, Niujorkas.
Varšuva, Londonas, Viena,
Maskva, Petrogradas laukia
Lietuvos kamerinio.
Jo tobula muzika
Per Lietuvą ir platų pasaulį,
Kaip Nemunas plaukia.

Taip jau ketvirtis amžiaus,
Kai Saulius Sondeckis —
Maestro iš Vilniaus,
Pasauliui pažįstamas vyras,
Per visą planetą
Prometėjišką fakelą neša…
Per muzikos jūrą putojančią
Nepailsdamas irias!..

1988 12 11

P.S. Šita odė parašyta prieš daugiau nei 20 metų, Maestro 60-mečio jubiliejui. Bet vėlesnių metų tėkmė, pasiekusi mūsų dienas ir pelniusi Jubiliatui pasaulinę šlovę, deja, Lietuvos vyriausybės liko nesuprasti. Netgi nusigręžta nuo tragedijos, — „pavydo recidyvams” ardant maestro Sauliaus Sondeckio išugdytą tarptautinio pripažinimo pasiekusį kamerinį orkestrą. Tai skaudi pamoka Lietuvos kultūros istorijoje.

Dėl prof. Sauliaus Sondeckio mirties Lietuvos Šv. Kazimiero ordino D. Magistras Henrikas Armoška-Eismontas ir ordino bendruomenė su giliu liūdesiu reiškia užuojautą velionio šeimai: žmonai — prof. Silvijai Sondeckienei, sūnums — Sauliui, Pauliui ir Vytautui.

Tenegęsta per amžius Sauliaus Sondeckio įžiebta muzikos šviesa Lietuvos ir Pasaulio meno švytėjime. Ir tenetyla Muzikų sąjungos prezidentės Audronės Žigaitytės-Nekrošienės in memoriam pasakytų žodžių prasmė: „PALAIDOJOME DIDŽIĄ EPOCHĄ”.

Petras Juodelė
Lietuvos kultūros veikėjas,
Šv. Kazimiero ordino signataras ir garbės kancleris

2016 vasario 3 d.