Pristatyta naujausia rašytojos B. Žymantienės knyga
Štai ji pristatė dar vieną knygą apie dar vieną žmogų – šviesuolį advokatą Leopoldą Petrauską. Ir visos Ordino narės, buvusios Šiaulių komtūrės Birutės Žymantienės parašytos knygos yra apie konkrečius žmones – kunigą skulptorių Antaną Rimavičių, mokytoją Adelę Rudytę, muziką, Ordino narį Stasį Žalalį ir daugelį kitų. Liūdna ir baugu – ar atsiras kada nors tokio lygmens biografinio žanro rašytojas, kuris taip įspūdingai ir įtaigiai apie ją pačią parašytų? Ji tik užbaigė pastarąją knygą, o jau rytojaus dieną jos laiškelis man – reikia daugiau medžiagos apie Šiaulių šviesuolį, Lietuvos Laisvės kovų dalyvį, Kryžių kalno atkūrėją Mečislovą Jurevičių. Su Birute Žymantiene jau buvome nuvykę į Dusetas pas Mečislovo našlę Emiliją, jos anūkus ir proanūkius ir grįžome su storu ranka prirašytu sąsiuviniu, primargintu naujos knygos mintimis, nepakartojamais, laiku suspėtais užrašyti prisiminimais, bendrais išgyvenimais.
Birutė Žymantienė, rašydama knygas apie esamus ar buvusius žmones, tarsi pati į juos įsikūnija, gyvena tų žmonių vidiniu pasauliu. Kažkada pristatydamas jos knygą „Antanas Rimavičius“ kunigams, paskaičiau iš jos ištrauką apie tai, kaip būsimasis skulptorius, dar klierikas, jautėsi kunigų seminarijoje, jo dialogus su kunigų seminarijos rektoriumi, bendrakursiais. Klausantis taip įtaigiai jos aprašyto klierikų gyvenimo, kunigų akys buvo išplėstos, viskas buvo taip tikra, jaudinama, nors ji pati ten nėra buvusi.
Štai jos pastaroji knyga „Advokatas Leopoldas Petrauskas“. Vienoje bendroje kelionėje Birutė Žymantienė pasisakė rašanti knygą apie tokį advokatą ir pasiūlė paskaityti tos knygos pradžios rankraštį. Man to advokato pavardė nebuvo žinoma, paėmiau paskaityti daugiau iš mandagumo. Šita nuostata buvo tol, kol perskaičiau pirmąjį sakinį. Toliau „prikibau“ prie viso jos parašyto teksto. O po dalyvavimo tos knygos pristatyme, šitas Šiaulių šviesuolis advokatas Leopoldas Petrauskas pasidarė man artimas ir sektinas. Knygoje panaudoti ne tik artimųjų žmonių prisiminimai, oficialūs dokumentai, bet ir išsaugoti asmeninių susirašinėjimų laiškai. Šiuos laiškus išsaugojo Leopoldo Petrausko žmona ir toliau juos saugoti perdavė ne dukrai, o anūkei. Anūkė, išvykdama gyventi į užsienį, tuos laiškus perdavė mamai Rūtai Petrauskaitei-Žąsinienei, iš kurios jie su dar papildytais mamos laiškais ir pateko rašytojai Birutei Žymantienei.
Knygos pristatymo metu Ordino narys habil. dr. prof. Vytenis Rimkus kalbėjo: „Kiekvienos knygos pasirodymas yra šventė. Kaip matom – šitiek susirinkusiųjų! Iš tikrųjų – tai šventė. Ir man susidarė įspūdis, kad šitą knygą skirčiau prie grožinės literatūros knygų. Grožinei literatūrai – ypač tą laiškų centrą. Ten yra ne istorijos faktai ar kokie tai įvykiai, o dviejų žmonių tarpusavio santykiai, svarstymai apie gyvenimą, apie žmogų ir t.t.
Susirašinėjime galima įdomių dalykų sužinoti. Pasirodo, kad ne visada pažįstam savo tėvus. Ir pasiskaitę tuos slaptus raštus, surandam gal klaidas, gal būt dramatiškus įvykius ir tai pas visus būta, ir čia – šeima, džiaugsmai, laimė, darbas ir šalia to kažkokios dramatiškos situacijos ir taip atsiskleidžia žmogaus ir šeimos pilnatvė.“
Rimkaus žodžius patvirtino ir Leopoldo Petrausko sūnus: „Aš tėvą pažinojau kokius šešis metus. Jūs sakėt, kad tėvas buvo mažakalbis, bet, kai jūs perskaitėte šitą ištrauką, tai man pasirodė, kad ten ne mažakalbio žmogaus, bet kaip klebono pamokslas pasakytas, gana išsamus. Aš taip truputėlį ir nežinau, ar jis buvo mažakalbis ar jis buvo truputėlį kitoks (šypsosi).
Ačiū Birutei Žymantienei už knygą, ačiū sesei už iniciatyvą ir ačiū visiems.“
Taigi, daromi geri darbai išlieka…
