V. Kligytė apie naujausią knygą: menininko muzika ir požiūris nesensta

Šv. Kazimiero ordino tarybos narė ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Muzikos teorijos katedros docentė Virginija Kligytė pristatė naujausią savo knygą „Nerimo dienos“. Tai antrasis, papildytas leidinys apie mūsų šalies kompozitorių Algimantą Bražinską. Autorės teigimu, tai vienas pirmujų menininkų, kuris užčiuopė lietuvių etninės tapatybės šaknis.

„Aš tiesiog klausiausi, ką jis pasakojo ir man viskas buvo be galo įdomu“, – taip apie savo knygos herojų, lietuvių kompozitorių Algimantą Bražinską pasakojo Virginija Kligytė. Jos teigimu, minėtas menininkas yra dalis mūsų lietuvių kultūros, muzikos aukso fondo narys. Ir, nebeskaičiuojant jo laimėjimų ir indėlio į mūsų šalies muzikos kultūrą, jis yra žmogus, kuris teikia didelį dėmesį šeimai, pagarbai ir pagalbai savo motinai.

Knyga „Nerimo dienos“ – pirmą kartą buvo išleista 1990 metais. Autorės teigimu, šių metų naujasis leidinys yra papildytas kompozitoriaus biografija, asmenvardžių bei muzikos kūrinių sąrašu.
„Yra dalykų, kurie nesensta ir nesvarbu, ar mes kalbėsime apie Algimanto Bražinsko muziką, kuri yra atliekama iki šių dienų, ar paminėsime knygos tekstą, kuriame atskleidžiama ta pati asmenybė, tas nesenstantis menininko požiūris“, – šypsojosi V. Kligytė.

Kodėl parašėte knygą būtent apie šį kompozitorių?
Tai buvo atsitiktinumas, gavau pasiūlymą iš leidyklos, kuri patvirtino, kad tikrai bus išleidžiama knyga. O tai yra laimingas atvejis. Ir dar sumokės honorarą, ką puikiai ir padarė.

Kaip apibūdintumėte knygos herojų?
Šioje knygoje yra apžvelgiami svarbesni kompozitoriaus kūriniai, kuriais jis išgarsino Lietuvą. Tai jo septynios baladės, kurias labai dažnai dainuodavo mūsų kameriniai chorai ir grįždavo iš tarptautinių konkursų laimėję pirmąsias prizines vietas, aukso medalius. Jo kūriniai – akademinės muzikos aukso fondas. Taip pat jis buvo išgarsėjęs Koncertu fortepijonui, kuris buvo įtrauktas į muzikos akademijų ir konservatorijų programą kaip privalomas kūrinys. Herojus yra tikras, realus žmogus, labai modernus tuo laikotarpiu, labai laisvo mąstymo. Jis –labai produktyvus, yra daug parašęs įvarių žanrų muzikos: ir dainų, ir chorinių dainų, ir vaikams, ir dainų šventėms, šokių ansambliams, muzikos filmams ir spektaklias. Labai sunku būtų prisiminti kompozitorių, kuris būtų buvęs toks produktyvus kaip Algimantas Bražinskas visais savo gyvenimo laikotarpiais. A. Bražinskas – toks žmogus, kuris buvo labai tinkamas aprašyti kaip herojus. Tiesa, nebuvo slepiamos ir jo silpnybės.

Kaip Jums pavyko sužinoti itin asmeninius dalykus?
Mano nuomone, rašytojas turi būti kažkiek artimas savo herojui. Jeigu tu nesuprasi jo polėkio, tokių impulsų, tokio lankstumo, jeigu pats toks nebūsi, kaip tu suprasi, kad tai yra labai įdomu. Turi atrasti savo panašių savybių su herojumi, atsitiktinumo dėka, man patiko mano būsimas aprašomas herojus, tad ir pavyko tam tikra prasme atskleisti vidinius išgyvenimus, jo asmenybę. Rašiau taip, kaip gal nebuvo rašoma iki to. Perskaitęs mano knygą, profesorius ir kolega A. Ambrazas įvardino, kad tai naujas žanras lietuvių literatūroje, nes tai buvo ne žurnalistinė proza, ne beletristika. Kaip žinia, pirmą kartą tokio pobūdžio knygos išleistos 1986 metais, JAV, viena iš tokių: pasakojimas apie Neilą Amstrongą: buvo pasakojama, kaip jis jautėsi Mėnulyje, ką rašė laikraščiai apie jį, ką jis kalbėjo su žmona, ką valgė ir pan.. Buvo tokių, kurie perskaitę knygą pamanė, kad labai gerai pažįstu Algimantą Bražinsą. Jiems atsakydavau, kad tikrai taip. Perklausiau visą jo parašytą muziką, perskaičiau recenzijas apie jo kūrybą, galiausiai, praleidau tris dienas su juo, ir, kitas svarbus momentas, jis davė prisiliesti, pavartyti ir susipažinti su jo tėvo dienoraščio turiniu. Tiesa, jis buvo šalia, bet vis tik patikėjo, nesuabejojo ir leido perskaityti iki detalių. Ir iš tiesų, jame atsiskleidė mažojo Algimanto vaikystė, alkana vaikystė, taip pat jo didvyriška motina, kuri sugebėjo išauklėti du vaikus, nugyventi savo ilgą gyvenimą ir iki pat senatvės puoselėti savo kūrybinius mezgimo, nerimo sugebėjimus. Iki dabar saugoju jos rankomis darytas ir man asmeniškai padovanotas servetėles. Turėjau galimybę prisiliesti prie itin asmeninių dalykų, lankiausi net jo mamos bute.

Ją parašėte per keturis mėnesius, kaip tai pavyko?
Tai yra trumpas laikotarpis, kurį sau iš karto nustačiau. Tai nebuvo sudėtinga, nes buvau įpratusi dirbti greitai. Dirbdama laikraščiuose išmokau organizuotumo. Septynerius metus dirbau Lietuvos radijuje, vaikų ir jaunimo muzikos laidų redaktore. Darbo krūvis ten buvo milžiniškas. Kiekvieną dieną buvo rengiamos, transliuojamos įvairios laidos. Per tuos septynerius metus išmokome dirbti greitai, kokybiškai ir tam tikrą tempą išlaikyti visada. Pradėdama knygą, kasdien parašydavau apie 30 puslapių. Žinoma, tai buvo žalia medžiaga, kuri buvo taisoma dar daug kartų.

Knyga išleista pavadinimu „Nerimo dienos“, kodėl?
Tai buvo toks laikotarpis, kada nerimas tvyrojo ore. Tai buvo 1989-tieji metai. Ir niekas nežinojo, kaip bus toliau, kaip viskas keisis. Būtent dėl to, pamaniau, kad toks pavadinimas tinkamas. Taip pat, tai buvo trys spalio mėnesio dienos iš Algimanto Bražinsko gyvenimo. Mes kalbėjome, mes važiavome, stebėjome, diskutavome. Tris dienas.

Koks turėtų būti šios knygos skaitytojas?
Na, nevadinu šios knygos bestseleriu. Skaitytojas turėtų būti žmogus, kuris supranta: kas yra lietuviška muzika, kas yra akademinė muzika, kaip kompozitorius atskleidža savo etninį tapatumą, taip pat tai, kad jis visą laiką to siekė. Skaitydamas tą knygą, žmogus turėtų prisiminti, kad tai labai svarbus muzikos laikotarpis. Knygoje stengiamasi parodyti to žmogaus asmenybę, kas apskritai yra kūrėjas, ką vadiname jo vidinę laisvę, nepriklausomybę, impulsus, kartu tam tikrą orumą, pastovumą, netgi šeimos pojūtį, pagarbą savo šeimos nariams, rūpestį ja. Tai yra publikacija apie labai gilų žmogų, nors jis labai šakotas, kliūvantis visiems, jis netinkantis to lūžio laikotarpiu. Jis tarsi nustumtas į nuošalę, tarsi netekęs tos pagarbos, kurią turėjo. Aprašomi vidiniai išgyvenimai, atskleidžiama asmenybė. O šiaip galima skaityti tiesiog kaip literatūros knygą, nenagrinėjant faktų apie realų žmogų. Tiesiog galima grožėtis tekstu. Galbūt tiesiog atrasite įdomų rašymo stilių.
Kur galima įsigyti šią knyą?
Ji yra internetinėje prekyboje www.patogupirkti.lt. Taip pat „Natos“ knygyne, Vilniuje. Taip pat bibliotekose, aš vsiada pasirūpinu, kad jų būtų galima rasti ir universitetų bibliotekose.