Vilties žiburys

Ruduo. Vėsta oras, prireikia jau užsikurti židinį ar pašildyti radiatorių, anksčiau užsidegti šviesas. Yra ir lietuvių mįslė apie krosnį: „žiemą – brolis, vasarą – molis“. Ar muzika irgi gali būti ir „moliu“, ir „broliu“? Nepradėję šildytis ar neturėdami tokios galimybės – žiemą mirtinai sušaltumėme. O be tauriosios muzikos gyventi žmonėmis išliktume?

Startavo pirmoji radijo laida per RS2 iš ciklo „Vaikai, šviesuomenė, tauta“, tarsi šildančio židinio pirmoji liepsnelė, su viltimi jog ji pasieks ir finišą – esamus ir būsimus tėvus, valstybės vadovus su jų priimamais įstatymais.

Lina Venckutė (RS2 programų direktorė): Radijo laidų ciklas VAIKAI, ŠVIESUOMENĖ, TAUTA, skirtas padėti visiems esamiems ir būsimiems tėvams išsiugdyti savo vaikus nuo pat jų kūdikystės (ir nuo anksčiau) šviesiais, kūrybingais asmenimis, suteikti jiems naujausios informacijos, grįstos pasaulio mokslininkų patikimais tyrimais ir ilgamete praktika, sutelkti žymius Lietuvos mokslininkus, menininkus ir pozityvios veiklos praktikus pasidalinti mintimis, savo mokslinių bei praktinių darbų išvadomis apie vaiko ugdymo sąlygas, priežastis, sudarančias galimybę išsiskleisti vaiko asmenybei, gabumams, tuo pačiu padėti atsikurti ir Lietuvos šviesuomenei, kaip tautos išlikimo garantui.

K.Alminas: (pedagogas, Šv. Kazimiero ordino Šiaulių apskrities komtūras) Inicijuojantis šį laidų ciklą pasaulietinis Šv. Kazimiero ordinas, kurio obalsis yra „Gyventi darant gera“, nėra politinė organizacija, nesiekia dalyvauti jokiuose politiniuose valstybės valdymo procesuose, ir ne dėl įvaizdžio (reitingo) siekia daryti gera visos Šv. Kazimiero globojamos valstybės piliečiams. Tokiam jo siekiui neturi reikšmės piliečių pažiūros, išsilavinimas, materialioji padėtis, įsitikinimai.

Lietuvos valstybę turime vienintelę Žemėje, joje gyvename kartu visi, joje gyvens ir tie, kurie dar tik gimę ar gims ateityje. Nuo mūsų ir ateities kartų pilietinio bei dvasinio šviesumo priklausys tautos bei valstybės išlikimas. Tiek pasaulio žemėlapyje, tiek vertybe mūsų ir ateities kartų širdyse.

Yra tautos, kurių išmintingumas dažnai pašiepiamas įvairiais anekdotais, ir yra tautos, kurios laikomos išmintingumo pavyzdžiais, turinčios daugiausia Nobelio premijų laureatų, žymių pasaulyje muzikų, dailininkų, kitų kūrėjų. Lietuvių tauta nuo okupantų jos iškiliausių žmonių sunaikinimo – sibiruose, tėviškės miškuose ir priverstinėse emigracijose – išgyvena gana sunkų šviesuomenės atsikūrimo laikotarpį. Dėl dominuojančio daugumos noro kuo greičiau pasiekti materialiosios gerovės, turėti greitai kuo daugiau pinigų, prarandamas žmoniškumo pagrindas – bendravimas per aukščiausią žmonijos kūrybą – muziką, poeziją, dailę. Praradus šį žmogaus evoliucijos pagrindą, galime pradėti smarkiai ristis atgal.

Lietuvoje Popiežius Pranciškus kalbėjo: „Vienas iš akivaizdžių technokratinių visuomenių padarinių yra gyvenimo prasmės ir gyvenimo džiaugsmo praradimas“.

Gyvenimas yra džiaugsmas. Džiaugsmas yra harmonija – su savimi, su aplinka, su menu, su Dievu… Tai iš kur ta harmonija žmoguje gali rastis?

Jeigu ir paties protingiausio žmogaus vaiką nuo jo gimimo išaugina beždžionė, vilkas ar avis (tokių atvejų istorijoje yra buvęs ne vienas), šis vaikas tokio gyvūno intelektą ir tepasiekia.

Kuo taps žmogaus vaikas dabar jei negirdės tauriosios muzikos, per „išmaniąsias“ mokyklas ar klases neišlįs iš kompiuterio ar išmaniojo telefono ekrano? 

Daina Kavaliauskienė (mokytoja ekspertė, daugelio tarptautinių konkursų laureato – mergaičių choro „Gama“ vadovė): Pirmasis žingsnis į vaiko muzikos ugdymą yra mama. Mokslininkų yra nustatyta, kad 25 – 26 savaitę kūdikis, būdamas dar mamos įsčiose, jau reaguoja į aplinką. Pradeda reaguoti į garsus, ypač į žemo dažnio, pastebimas jo saugumo jausmas. Galima sakyti, jog tėčio įtaka čia yra svarbi – jo žemo dažnio balsas teigiamai veikia vaisių. Lopšinių dainavimas, ir dainavimas apskritai, jau yra bendravimas su vaiku, esančiame net dar mamos viduje. Šiaip, vaikui gimus visos meno šakos padeda jam intelektualiai vystytis, bet muzika yra toks dalykas, kurį kūdikis jaučia greičiausiai. Tėčio su mama kalbėjimo emocijos, dainavimo bei muzikos garsai yra žmoniškojo bendravimo raiška, kurią perima naujoji gyvybė.

Eduardas Balčytis (profesorius, habil. daktaras, muzikologas, daugelio muzikos vadovėlių autorius): Aš, kaip pedagogas, muzikologas kalbėsiu apie pedagoginį bei psichologinį muzikos poveikį vaikui. Vaikus skirtingai veikia jiems graži ir negraži muzika. Kaip gražią muziką vaikai supranta melodingą, tembriniai spalvingą, ritminę, gyvo tempo muziką. Svarbu, kad ji nebūtų triukšminga, labai agresyvi. Tam yra liaudies muzikos patirtis, vaikams kuriama muzika. Vaikas muzika turi gėrėtis. Teigiama, pozityvi muzika skatina teigiamus jausmus. Tas pats yra ir suaugusiesiems. Teigiami jausmai skatina teigiamas mintis, teigiamos mintys skatina teigiamus darbus (teigiamas – reiškia pozityvus). Tai yra ir vienas pagrindinių muzikos ugdymo tikslų, kad žmogus gyvendamas darytų teigiamus, pozityvius darbus. Agresyvi muzika skatina agresyvią veiklą. Po kai kurių koncertų žmonės (jaunimas) grįžta daužydami langus. Muzika ypač aktyviai veikia žmogaus jausmus, emocijas. Nepasakyčiau, kad po bet kokios dailės parodos žmogus norėtų muštis, o po kai kurio žanro muzikos koncerto dažnokai taip būna.

Vaikų muzikinis ugdymas turėtų vykti per jiems jau žinomą muziką. Kartą dariau eksperimentą su studentais. Vieniems daviau vietoje kurti improvizacijas su gerai visiems žinoma melodija, kitiems su naujai pateikta. Improvizacijos su žinoma melodija buvo žymiai išradingesnės, kūrybiškesnės, įvairesnės. Ir vaikai ir suaugusieji mėgstame dažniausiai klausytis žinomą, mėgstamo stiliaus ar žanro muziką.   Pirmą kartą klausantis negirdėtos muzikos reikia daugiau pastangų jai suvokti, tačiau jos klausydamasis praturtini save nauja muzika, nauju intelektiniu lygmeniu.

Remigijus Adomaitis (Berniukų ir jaunuolių choro „Dagilėlis“ įkūrėjas ir ilgametis vadovas, daugelio pasaulinių chorų konkursų absoliutus laureatas, tarptautinių chorų konkursų žiuri pirmininkas bei narys): Muzika turi labai didelę jėgą. Visiškai pritariu prof. Eduardui Balčyčiui – jeigu nepažįsti muzikos, jos pamilti negali. Lygiai taip pat galiu pasakyti apie bet kurią muziką – apie lengvąją muziką, lengvąjį roką, sunkųjį roką, klasikinę muziką. Viena mokytoja sakė, jog ji roko muzikos nemėgstanti. Paklausiau: „Ar jos kada klausėtės?“ Atsakė, jog ne. Tas pats yra ir su klasikine muzika. Per TV ar radijo bangomis dažniausiai skamba lengvoji muzika, todėl dauguma žmonių klasikinės muzikos ir negirdi. Jie niekaip ir negalės jos pamilti. Kartą vienoje salėje vaikų paklausiau kas anksčiau buvo girdėjęs dainuojant chorą? Pakėlė rankas gal tik koks 10 vaikų. Kai paklausiau kas anksčiau nebuvo girdėjęs dainuojant berniukų chorą, tai rankas pakėlė apie 90% vaikų. Jie ne tik nebuvo girdėję choro, bet jie nebuvo jo ir matę! Man labai liūdna, kad Lietuvoje muzikos pamokos yra nuvertintos. Dabar galima muzikos pamokų net nelankyti. Matematika, kalbos – lankyti privalomos. Muzika – jei nenori, gali nelankyti! Reiškia – mes prarandame žmogaus kaip asmenybės išugdymo galimybę, mes neturtiname jo intelekto. Tik per muzikos pamokas galime vaiką supažindinti (net pirmą kartą) su opera, su choriniu dainavimu, klasikine muzika, kitais muzikos žanrais. Ir jeigu tu išeini iš mokyklos nė karto negirdėjęs kitokios muzikos nei supančio popso, tai muzikos menas taip ir liks nepažįstamas, todėl ir nemėgstamas, neturtinantis asmenybės. Aš labai džiaugiuosi, kad tėvai atvedę vaiką į „Dagilėlį“ ar kitą panašią mokyklą, jau bus užtikrinti, kad vaikas susipažins su laiko patikrinta, su kokybiška muzika. Dėl to jie ir išauga kitokiais žmonėmis. Galiu, remdamasis daugiamete patirtimi, užtikrinti, kad jie bus intelektualiai žymiai turtingesni žmonės, nei kiti jų bendraamžiai, kurie nebuvo prisilietę prie tų vertybių, prie muzikos.  

Daina Kavaliauskienė: Muzikinės raidos patirtis tautoje negali nutrūkti. Pavyzdžiui – sutartinės. Pirmą kartą jas girdintiesiems dažnai jos nėra patrauklios. Kai pradėjome su mergaitėmis jas dainuoti, mergaitės sutartines taip pamėgo, net laisvalaikiu mėgaujasi jomis. Tautinė muzika, jos per amžius išlikusios intonacijos ir gali būti tas kelias į klasikinę muziką. Ta emocija, kurią vaikai gauna patys dainuodami, patys prisiliesdami prie tos muzikos, patys ieškodami savyje tos muzikos raiškos formų, jie keičiasi. Su vaikais kartu analizuojame muzikos kūrinį, kartu diskutuojame – muzikos kūrinys pasidaro jiems artimas, jį atliekant atsiranda kažkoks fantastiškas džiaugsmas. Laikinai išsemiantis, išvarginantis, bet džiaugsmas – ilgalaikis. Mergaitės-paauglės, būtent su jomis aš daugiausia ir dirbu, mėgsta ir nori dainuoti pačios – nereikia jų varyti ar prašyti. Jos dainuoti ateina su malonumu.

Remigijus Adomaitis: Dalinuosi įdomiu pastebėjimu. Kai kurie choro berniukai pradėjo lankyti irklavimo treniruotes ir jiems tai puikiai sekasi. Suradau mokslininkų atrastus įdomius sugretinimus – irkluojant dirba tie patys raumenys, kaip ir dainuojant! Dainavimas chore yra ne tik intelektualinis balso galimybių lavinimas, bet ir fizinis. Kartais tėvai sako, jog berniukams reikia fizinio krūvio, o ne pasyviai dainuoti. Tada pasiūlau tėvams atsistoti ant scenos ir, nieko nedarant, kartu su vaiku išbūti repeticijoje. Pajaustų tada koks tai yra didelis fizinis krūvis! O jeigu dar dainuoji! Ir jeigu dar klausai ir mąstai – ir smegenys dirba! Žodžiu, dirba visas žmogaus organizmas. Garsas yra bangos. Jos veikia skirtingu dažniu skirtingus organus. Kiekvienas žmogus žino – jei tam tikros bangos veikia kūno organą, tas organas sveiksta. Dėl to choristai dažniausiai būna labai sveiki… Arba bent tų susirgimų būna žymiai mažiau. Jų fizinis aktyvumas yra žymiai didesnis, negu kitų vaikų. Kita vertus, mes atitraukiame vaiką nuo kompiuterio ar išmaniojo telefono žaidimų. Pastebėjau, kad vaikai per pertraukas jeigu ir žaidžia tuos „išmaniuosius“ žaidimus, tai žaidžia būrelyje. Muzika yra išugdžiusi bendravimo jausmą. Reikia pripažinti, kad dabartinis amžius yra informacinių technologijų amžius. Šalia to, kad jie dainuoja, jie naudojasi ir išmaniosiomis technologijomis, tačiau jos nebepadaro tiek neigiamos įtakos jų intelektiniam vystymuisi.

Eduardas Balčytis: Kartais į muziką žiūrime paviršutiniškai. Surengiame salėje koncertą ir galvojame, jog salėje tos muzikos visi ir klausysis. Nieko panašaus. Vieni eina pasirodyti, kiti susitikti su draugais. Ateina dalis ir melomanų – mėgstančių tą muziką. Su studentais M. K. Čiurlionio „Jūrą“ arba „Miške“ išklausydavome daugybę kartų, tada jie palaipsniui pradėdavo tuos kūrinius girdėti ir jausti. Norėčiau pasakyti apie pačias ploniausias muzikos suvokimo ištakas. Kada prasideda muzikos suvokimas? Jis prasideda nuo intonacinio pasaulio suvokimo. Tą turėjo tauta, tą turi žmonija. Intonacija – tai kaip mažiausia muzikinė ląstelė, kaip žodis kalboje. Norint suprasti kalbą, pirmiausia reikia išmokti žodžius, paskui mokėti juos jungti. Paskui dar pasakyti mintį. Iš ilgų savo mokslinių tyrimų, iš patirties bei praktikos galiu teigti, jog pirmiausia vaiką reikia išmokyti girdėti ir įsiminti intonacijas. Intonacijos, kaip ir žodžiai – kuo daugiau aš jų išmokau, tuo geriau aš galiu kalbėti, dainuoti, pasigėrėti, pasiklausyti. Tautoje kaimo vaikai intonacijų išmokdavo iš mamos lopšinių, jos dainavimo. Iš mažens jie girdi dainuojant mamą, kaimynus, pobūvių muziką. Jis įsimena tas būdingiausias intonacijas. Įsimintos intonacijos padeda jam lengvai dainuoti įvairias dainas, jos džiugina išgirstos įvairiuose kūriniuose. Padainuotai naujai dainai tomis intonacijomis yra lengvai pritariama (tariama). Išmokius vaikus dainuoti bent 5 tautines dainas, visos kitos tampa jam artimos, mėgstamos. Tai sudaro galimybę girdėti ir suvokti kitokią, klasikinę muziką. Pavyzdžiui Klaipėdoje vaikų ansamblis dainuoja baroko stiliaus muziką, pasirodo, jog ją labiausiai jie ir mėgsta – už visus kitus žanrus bei stilius. Visumoje intonacinis pasaulis yra gana sudėtingas. Yra tautų, klasikinės muzikos, kiekvieno kompozitoriaus intonaciniai pasauliai. Bet, jeigu aš išmokau klausytis ir išgirsti bent 3 Mocarto kūrinius, patrauklesnė man pasidaro visa klasikinė muzika. Vien klausydamiesi, muziką į savo vidų įsileidžiame lėtai. Jeigu ją patys pagrojame ar padainuojame, ji greičiau tampa artimesne, patrauklesne, greičiau įsimenama bei pamėgstama. Paties vaiko dainavimas ar grojimas padeda jam greičiau įeiti į nepakartojamo grožio ir intelektualiosios išminties – muzikos pasaulį.

Laidoje buvo minimos ir kitų mokslininkų bei menininkų mintys.

Pristatytas fizikas, mokslininkas, kompozitorius, Šv. Kazimiero ordino įkūrėjas Edvardas Jonas Eismontas, jo atrastos muzikos spalvinės spektrogramos bei jų pritaikymas muzikos terapijai. Laidos fone skambėjo ir E. J. Eismonto sukurta muzika.

Taip pat paminėtas žymaus rusų kilmės švedų smuikininko, Nobelio premijos teikimo ceremonijos koncertų pagrindinio eksperto prof. Michailo Kaziniko teiginys: Vienos Nobelio premijos įteikimo metu pasiūliau kiekvienam pro duris į Koncartchiuseto salę įėjusiam Nobelio premijos laureatui atsakyti į klausimą apie jo santykį su klasikine muzika. Žiūrovai nė neįtarė, jog absoliučios daugumos laureatų vaikystė buvo užpildyta klasikine muzika. Ir visiškai logiška, kad atidarydamas Nobelio premijų įteikimo ceremonijos koncertą ištariau tokią frazę:

• Mielosios mamos ir tėčiai, močiutės ir seneliai! Jeigu jūs norite, jog jūsų vaikas žengtų pirmą žingsnį link Nobelio premijos, pradėkite jo lavinimą ne nuo matematikos ar chemijos. Pradėkite nuo muzikos. Einšteinas su smuiku – ne atsitiktinumas. Šalys, kurios to nesupras, niekada nepadovanos pasauliui Nobelio premijos laureatų. Nes didžioji muzika – smegenų maistas nuo vaikystės.

Pagal radijo laidos įrašą Kazimieras Alminas

Kita radijo laida vyks lapkričio 21 d. 12 val.