ŽEMAITIJA (lot. Samogitia) – ISTORINĖ EUROPOS ŽEMĖ

Istorinės aplinkybės (krikščionybės sklaidos Baltijos rytinėje pakrantėje kryptys) ir geografinės aplinkybės (Baltų gyvenamųjų teritorijų centras, Baltijos jūra) lėmė, kad Žemaitijos regiono tapatumas ir savimonė pradėjo formuotis labai anksti dar Lietuvos valstybės kūrimosi  priešaušryje.

Pirmas žinomas baltų gyvenamojo regiono paminėjimas užtinkamas Romos imperijos istoriko Publijaus Kornelijaus Tacito veikale “Britanija” ( Ia. po Kr. pab)  susietas su Baltijos jūra ir jos rytų pakrantėje gyvenusiomis Baltų (aisčių) gentimis. Apibudindamas “šiaurės kraštą” iš kurio gabenama viena iš Romos prabangos prekių –gintaras naudotas  smilkalams, medicinoje ir papuošalų gamyboje P.K.Tacitas rašo:  “Jie (aisčiai) apieško ir jūrą: seklumose ir pačiose jos pakrantėse vieninteliai iš visų rankioja gintarą. Gintaro savybių ir kaip jis atsiradęs, jie kaip barbarai netyrinėjo ir nieko apie jį nežino. Juk gintaras ilgai išgulėjo tarp kitų jūros išmetamų daiktų, kol mūsų prabanga suteikė jam vardą.” .1

Atskiros Baltų gentys  labai kukliai ir fragmentiškai, paminėtos Aleksandrijos geografo Ptolomėjaus, Karolio Didžiojo biografo Einhardo (IXa. pr.) ir keliuose kituose istoriniuose šaltiniuose. Pirma  konkreti  Žemaitijos  istorinio regiono (ir kartu Lietuvos istorinė) data, pirma konkreti  vietovė (anuomet apgyvendinta pietinių kuršių genčių)  –  Apuolė ( žemait.- Apoulė ) esanti šiaurės-vakarų  Žemaitijoje, Skuodo rajone, paminėta vokiečių hagiografo  Rimberto kronikoje „ Šv. Auharijaus gyvenimas “  853m.2  Keista, tačiau ypatingos svarbos istorinis faktas, nesuvokiamas  istorijos rūšiavimas į “mūsų” ir “ne mūsų”  (lyg šiaurės žemaičiai, per šimtmečius asimiliavęsi su pietiniais kuršiais saves nesuvoktų kaip šios teritorijos autoochtonais ir visos savo krašto istorijos paveldėtojais, arba lyg jotvingių paveldas netapo Suvalkijos ir Dzūkijos regionų… savastimi), nėra deramai įvertintas ir integruotas kaip labai svarbus savos istorijos faktas Lietuvos istorijoje. Žemaičių genčių gyvenusių baltų genčių apsuptyje ir vėliausiai susidūrusių su rašytinės istorijos erdve vardas paminimas vėlai tik  1219m ( Ipatijaus  kronika ).

XIIIa. subyrėjus Kijevo Rusiai  ir  baltų žemių pakraščiuose pradėjus kurtis  Vokiečių Ordinams (1202m.-Kalavijuočiai. 1226m. –Kryžiuočiai)  Lietuvos valstybės formavimosi priešaušryje išryškėjo  du  stiprūs žemaičių ir lietuvių genčių junginiai.  Apie  ankstyvius to meto žemaičių ir lietuvių genčių tarpusavio santykius istorinių žinių nėra, bet iš tolesnių istorijos įvykių galima daryti prielaidą, kad jie buvo gana rezervuoti ir palyginti taikūs , o tai,  to meto aplinkoje kur plėšiamieji genčių karo žygiai sudarė svarbią genčių gerbūvio dalį buvo galima tik esant panašiam lietuvių ir žemaičių genčių karinių jėgų balansui. Tai patvirtina ir LDK didžiojo kunigaikščio Mindaugo nepavykęs siekis   j ė g a   pajungti  sau Žemaitiją , ar vien žemaičių kariuomenės jėgomis3 1236m. rugsėjo 22d. laimėtas  Saulės ( lot. in terram Sauleorum) mūšis kuriame buvo sutriuškinta didžiulė ir galinga Pirmojo kryžiaus žygio prieš Lietuvą (tiksliau Žemaitiją) kariuomenė. Įspūdinga ir plačiai nuskambėjusi žemaičių pergalė pakirto Livonijos karinę galią ir 1237 m. Kalavijuočiai  tampa Livoniškąją  Kryžiuočių ordino šaka  ( lot. Domus Teheutonicorum in Livonia).

1253m. liepos 6 d. kryptingų , nuoseklių ir tikslinių Livonijos Ordino ir Laterano diplomatinių pastangų dėka įvykusi Mindaugo  karūnacija ir  Žemaitijos dovanojimas už karaliaus karūną 4 Ordinui (perleistos neaiškios Mindaugo teisės į jo  nevaldomą Žemaitiją 5)  ne tik atitolino Žemaitiją nuo kuriamos Lietuvos valstybės, bet ir paliko ją („ vienintelę teritorija (Žemaitija) kurios nuosekliai siekė  Ordinas “ 6) visiškai vieną  prieš grėsmingai augančia Vokiečių Ordino karine galia.

Nepavykus nugalėti Žemaitijos vakaruose Mindaugas  visas politines ir karines pastangas nugręžia  nusilpusios ir  susiskaldžiusios Rusios kryptimi. Čia išryškėja  Mindaugo Vakarų krypties politikos ribotumas . Baltams susiklostė išties grėsminga situacija. Nugalėjus vieną prieš Ordiną likusią Žemaitiją ir de fakto  sujungus Ordino teritorijas nuo Marienburgo  iki  Rygos  (tiksliau teritorijos beveik iki Danijos valdomo Tallino ) būtų sukurtas vientisas, didelio potencialo, galingas teritorinis, ūkinis ir karinis placdarmas tolesnei ir daug galingesnei Ordino ekspansijai į Rytus.

Žemaičiai  puikiai suvokdami susidariusią egzistencinę grėsmę 1255 m. sudaro Žemaitijos žemių konfederaciją kuri leido suvienyti žemaičių genčių jėgas beveik du šimtmečius (1253-1422) trukusiose kovose  dėl Žemaitijos išlikimo.  Prof. Edvardas Gudavičiaus šį herojišką ir kartu labai alinantį Žemaitiją laikotarpį  puikiai suvokdamas aplinkybes yra taikliai įvardijes –„vienišoji žemaičių kova“.   Dešimt žemaičių kartų (!) daugybėje mūšių (( 1257m Klaipėdos, 1258 Skuodo, 1260m. Durbės (mūšis savo reikšme prilygstantis Žalgirio mūšiui  nulėmęs Žemaitijos, Lietuvos ir viso Rytų  Baltijos kraštų likimą ), 1261m. Lievardės, Mūšiai dėl Klaipėdos … 1320m. Medininkų ir daugelyje kitų)) sugebėjo pasauliui įrodyti neitikėtiną istorinės Europos  žemės –Žemaitijos ryžtą ir gebėjimą  priešintis prievartai, ginti savo savastį, papročius ir tikėjimą.   Stebina ir puikus Žemaičių žemių konfederacijos kariuomenės vadų karo strategijos ir taktikos išmanymas leidęs ribotais krašto resursais  efektyviai kovoti su galingu Vokiečių Ordinu dviem (Prūsija, Livonija)   frontais ar XIII a. paskutinį dešimtmetį  galutinai užvaldyti Livonijos valdomą pietų Kuršą  ir prie Palangos pasiekė Baltijos jūrą taip nukertant svarbią strateginę sausumos jungtį tarp Livonijos ir Prūsijos.

       Žemaitijos žemių konfederacija ne tik organizavo Žemaitijos ginybą, bet ir buvo Žemaitijos autonomijos ir gyvibyngumo garantas.  Nors Žemaitojoje neišryškėjo viso krašto vieningas centras bene didžiausią reikšmę XIV a. antroje pusėje turėjo Medininkų pilis su Medininkų žeme. Po Žalgirio mūšio (svarbiausas pretekstas buvo Žemaitijos priklausomybės klausimas)  Torūnės taikos sutartimi (1411m. ) nusilpęs Ordinas buvo priverstas iki gyvos Jogailos ir Vytauto galvos Žemaitiją pripažinti Lietuvos Didžiajai Kunigaikšystei. Si sutartis leido LK karaliui Jogailai ir KDK didžiajam kunigaikįčiui Vytautui   t e i s ė t a i   įžengta Žemaitijon ir 1413m. atlikti  Žemaitijos  krikštą   užbaigiantį ilgą  (313-1413) Europos kristianizacijos procesą.  Svarbu pažymėti , kad Konstancoje, visuotiniame bažnyčios susirinkime (1414-1418) 1415m.  apsilankiusi 60 žemaičių delegacija ir jos susirinkimui pagarsintas “ŽEMAIČIŲ SKUNDAS” iplieskė plačias toli už susirinkimo ribų pasklidusias didkusijas apie žmogaus ir tautos apsisprendimo teisę atvedusias į šiandien visuotinai pripažystamą apsisprendimo teisę. Būtent žemaičių pastangomis Konstancoje pasiekta bene svarbiausia XVa. diplomatinė pergalė- susirinkimo draudimas Ordinui kariauti su Žemaitija ir Lietuva (riteritystės eros pabaiga), įkurta (vienintelį kartą Bažnyčios istorijoje ne popiežiaus ,o susirinkimo valia) Žemaičių vyskupystė. Deja, Torunės taikos sutartis  netenkino abiejų pusių ir po dar dviejų karų, 1422m.  Tarp Ordino ir Lenkijos karalystės pasirašius Melno sutartį Žemaitija galutinai  pripažinta Lietuvai .8

Dėl  ypatingo istorinio Žemaitijos vaidmens formuojantis LDK valstybingumui (didžioji dviejų šimtmečių karo su Ordinu našta teko Žemaitijai) , išukdytos vidinės krašto gyvenimo savireguliacijos,  Žemaitija ir  tapusi sudėtine   LDK dalimi  tradiciškai išlaikė plačią autonomiją įtvirtintą  net aštuonių karalių privilegijomis Žemaitijai.  Neatsiejama Lietuvos valdovų titulo dalimi Žemaitija tapo po 1441m. Kazimiero privilegijos Žemaičių seniūnijai  suteikusios teisę žemaičiams patiems rinkti seniūną, turėti savo teismą ir kt. 1566m. teisinės ir administracinės reformos metu, kai visa LDK buvo suskirstyta į vaivadijas, vienintelė Žemaitija išsaugojo etnimis žemės pavadinimas ir išlaikė plačią autonomiją. Žemaitija  tituluojama kunigaikštija 9, ir šis žemės pavadinimas tampa oficialia valdovo titulatūros dalimi. Įdomu pažymėti, kad to meto politinę lietuvių tautą-“lietuvių naciją”- sudarė trys etninės grupės:  lietuviai, žemaičiai ir rusėnai.10 Ši istorinė lietuvių tautos samprata išliko iki pat trečiojo Žečpospolitos  padalinimo 1795m. Ir ne tik. Iki šiol išliko istorijos suformuoti etnokultūriniai reliktai: lietuvių kalbą (oficiali valstybės nuostata) sudaro dvi tarmės –aukštaičių ir žemaičių (de facto tai gyva savarankiška , atskira kalba) , Nevėžis skiria istorinę Žemaitiją ir istorinę Lietuvą – dvi istorines etnografines stytis ir žymi ribą tarp rytų ir vakarų baltų 11.  Būtent prie Nevėžio anot Stanevičiaus  susitinka šių žemių totemai-simboliai –meška ir arklys. XVa. pr. Krokuvos kanauninkas Janas Dlugošas (Jan Dlugosz) “Lenkijos istorijoje” pateikia žinių apie lietuvių ir žemaičių buitį , tikėjimus ir šventes 12, o XIXa. Simonas Daukantas aprašo “būdą senovės lietuvių , kalnėnų ir žemaičių”…. Ne viena nustebins tai , kad  dar 1556 m. Bazelyje “La cosmographie universelle ”atlaso, ar 1743 m. Niurnberge “Atlas scholastiticus” spausdintuose  EUROPOS žemėlapiuose (Lietuva žemėlapiuose. 2002 m. LNM)  šalia   Europos istorinių žemių : Scotia ,   Silesia , Saxonia , Mazovia ,Toscana  ir kt. pažymėta  Samogitia (Žemaitiją). Daugybė rytų Europos , Lenkijos ,  LDK žemėlapių nuo XV iki XX a. , ar renesansinių  Uficių ir  Vatikano muziejuje esančių gaublių neabejotinai paliūdys  šios istorinės Europos žemės egzistavimą…O kas yra Žemaitija šiandien?

Prof. Algirdas Žebrauskas

 

LITERARŪRA.

  1. Publijus Kornelijus Tacitas. Rinktiniai raštai. Vilnius . VAGA.1972m.  30
  2. Edvardas Gudavičius. Lietuvos istorija. Vilnius . 1999m.p.25
  3. Jonas Vaičenonis. Lietuvos karyba. Šviesa 2011m. p.29
  4. Alfredas Bumblauskas. Senosios Lietuvos istorija 1009-1795.R.Paknio leidykla. 2005m. p.216.
  5. William Urban. Kryžiaus karas Žemaitijoje. Vilnius. 2005m. p.73.
  6. William Urban. Kryžiaus karas Žemaitijoje. Vilnius. 2005m. p.240.
  7. Edvardas Gudavičius. Lietuvos istorija. Vilnius . 1999m.p. 79.
  8. Alfredas Bumblauskas. Senosios Lietuvos istorija 1009-1795.R.Paknio leidykla. 2005m. p.149,217.
  9. Alfredas Bumblauskas. Senosios Lietuvos istorija 1009-1795.R.Paknio leidykla. 2005m. p.217.
  10. Alfredas Bumblauskas. Senosios Lietuvos istorija 1009-1795.R.Paknio leidykla. 2005m. p.207.
  11. Lietuvos etnografiniai regionai. Šviesa.2010m. p.24.
  12. Lietuvos etnografiniai regionai. Šviesa.2010m. p.8