ŽEMAITIJA (lot. Samogitia) – ISTORINĖ EUROPOS ŽEMĖ
Istorinės aplinkybės (krikščionybės sklaidos Baltijos rytinėje pakrantėje kryptys) ir geografinės aplinkybės (Baltų gyvenamųjų teritorijų centras, Baltijos jūra) lėmė, kad Žemaitijos regiono tapatumas ir savimonė pradėjo formuotis labai anksti dar Lietuvos valstybės kūrimosi priešaušryje.
Pirmas žinomas baltų gyvenamojo regiono paminėjimas užtinkamas Romos imperijos istoriko Publijaus Kornelijaus Tacito veikale “Britanija” ( Ia. po Kr. pab) susietas su Baltijos jūra ir jos rytų pakrantėje gyvenusiomis Baltų (aisčių) gentimis. Apibudindamas “šiaurės kraštą” iš kurio gabenama viena iš Romos prabangos prekių –gintaras naudotas smilkalams, medicinoje ir papuošalų gamyboje P.K.Tacitas rašo: “Jie (aisčiai) apieško ir jūrą: seklumose ir pačiose jos pakrantėse vieninteliai iš visų rankioja gintarą. Gintaro savybių ir kaip jis atsiradęs, jie kaip barbarai netyrinėjo ir nieko apie jį nežino. Juk gintaras ilgai išgulėjo tarp kitų jūros išmetamų daiktų, kol mūsų prabanga suteikė jam vardą.” .1
Atskiros Baltų gentys labai kukliai ir fragmentiškai, paminėtos Aleksandrijos geografo Ptolomėjaus, Karolio Didžiojo biografo Einhardo (IXa. pr.) ir keliuose kituose istoriniuose šaltiniuose. Pirma konkreti Žemaitijos istorinio regiono (ir kartu Lietuvos istorinė) data, pirma konkreti vietovė (anuomet apgyvendinta pietinių kuršių genčių) – Apuolė ( žemait.- Apoulė ) esanti šiaurės-vakarų Žemaitijoje, Skuodo rajone, paminėta vokiečių hagiografo Rimberto kronikoje „ Šv. Auharijaus gyvenimas “ 853m.2 Keista, tačiau ypatingos svarbos istorinis faktas, nesuvokiamas istorijos rūšiavimas į “mūsų” ir “ne mūsų” (lyg šiaurės žemaičiai, per šimtmečius asimiliavęsi su pietiniais kuršiais saves nesuvoktų kaip šios teritorijos autoochtonais ir visos savo krašto istorijos paveldėtojais, arba lyg jotvingių paveldas netapo Suvalkijos ir Dzūkijos regionų… savastimi), nėra deramai įvertintas ir integruotas kaip labai svarbus savos istorijos faktas Lietuvos istorijoje. Žemaičių genčių gyvenusių baltų genčių apsuptyje ir vėliausiai susidūrusių su rašytinės istorijos erdve vardas paminimas vėlai tik 1219m ( Ipatijaus kronika ).
XIIIa. subyrėjus Kijevo Rusiai ir baltų žemių pakraščiuose pradėjus kurtis Vokiečių Ordinams (1202m.-Kalavijuočiai. 1226m. –Kryžiuočiai) Lietuvos valstybės formavimosi priešaušryje išryškėjo du stiprūs žemaičių ir lietuvių genčių junginiai. Apie ankstyvius to meto žemaičių ir lietuvių genčių tarpusavio santykius istorinių žinių nėra, bet iš tolesnių istorijos įvykių galima daryti prielaidą, kad jie buvo gana rezervuoti ir palyginti taikūs , o tai, to meto aplinkoje kur plėšiamieji genčių karo žygiai sudarė svarbią genčių gerbūvio dalį buvo galima tik esant panašiam lietuvių ir žemaičių genčių karinių jėgų balansui. Tai patvirtina ir LDK didžiojo kunigaikščio Mindaugo nepavykęs siekis j ė g a pajungti sau Žemaitiją , ar vien žemaičių kariuomenės jėgomis3 1236m. rugsėjo 22d. laimėtas Saulės ( lot. in terram Sauleorum) mūšis kuriame buvo sutriuškinta didžiulė ir galinga Pirmojo kryžiaus žygio prieš Lietuvą (tiksliau Žemaitiją) kariuomenė. Įspūdinga ir plačiai nuskambėjusi žemaičių pergalė pakirto Livonijos karinę galią ir 1237 m. Kalavijuočiai tampa Livoniškąją Kryžiuočių ordino šaka ( lot. Domus Teheutonicorum in Livonia).
1253m. liepos 6 d. kryptingų , nuoseklių ir tikslinių Livonijos Ordino ir Laterano diplomatinių pastangų dėka įvykusi Mindaugo karūnacija ir Žemaitijos dovanojimas už karaliaus karūną 4 Ordinui (perleistos neaiškios Mindaugo teisės į jo nevaldomą Žemaitiją 5) ne tik atitolino Žemaitiją nuo kuriamos Lietuvos valstybės, bet ir paliko ją („ vienintelę teritorija (Žemaitija) kurios nuosekliai siekė Ordinas “ 6) visiškai vieną prieš grėsmingai augančia Vokiečių Ordino karine galia.
Nepavykus nugalėti Žemaitijos vakaruose Mindaugas visas politines ir karines pastangas nugręžia nusilpusios ir susiskaldžiusios Rusios kryptimi. Čia išryškėja Mindaugo Vakarų krypties politikos ribotumas . Baltams susiklostė išties grėsminga situacija. Nugalėjus vieną prieš Ordiną likusią Žemaitiją ir de fakto sujungus Ordino teritorijas nuo Marienburgo iki Rygos (tiksliau teritorijos beveik iki Danijos valdomo Tallino ) būtų sukurtas vientisas, didelio potencialo, galingas teritorinis, ūkinis ir karinis placdarmas tolesnei ir daug galingesnei Ordino ekspansijai į Rytus.
Žemaičiai puikiai suvokdami susidariusią egzistencinę grėsmę 1255 m. sudaro Žemaitijos žemių konfederaciją kuri leido suvienyti žemaičių genčių jėgas beveik du šimtmečius (1253-1422) trukusiose kovose dėl Žemaitijos išlikimo. Prof. Edvardas Gudavičiaus šį herojišką ir kartu labai alinantį Žemaitiją laikotarpį puikiai suvokdamas aplinkybes yra taikliai įvardijes –„vienišoji žemaičių kova“. Dešimt žemaičių kartų (!) daugybėje mūšių (( 1257m Klaipėdos, 1258 Skuodo, 1260m. Durbės (mūšis savo reikšme prilygstantis Žalgirio mūšiui nulėmęs Žemaitijos, Lietuvos ir viso Rytų Baltijos kraštų likimą ), 1261m. Lievardės, Mūšiai dėl Klaipėdos … 1320m. Medininkų ir daugelyje kitų)) sugebėjo pasauliui įrodyti neitikėtiną istorinės Europos žemės –Žemaitijos ryžtą ir gebėjimą priešintis prievartai, ginti savo savastį, papročius ir tikėjimą. Stebina ir puikus Žemaičių žemių konfederacijos kariuomenės vadų karo strategijos ir taktikos išmanymas leidęs ribotais krašto resursais efektyviai kovoti su galingu Vokiečių Ordinu dviem (Prūsija, Livonija) frontais ar XIII a. paskutinį dešimtmetį galutinai užvaldyti Livonijos valdomą pietų Kuršą ir prie Palangos pasiekė Baltijos jūrą taip nukertant svarbią strateginę sausumos jungtį tarp Livonijos ir Prūsijos.
Žemaitijos žemių konfederacija ne tik organizavo Žemaitijos ginybą, bet ir buvo Žemaitijos autonomijos ir gyvibyngumo garantas. Nors Žemaitojoje neišryškėjo viso krašto vieningas centras bene didžiausią reikšmę XIV a. antroje pusėje turėjo Medininkų pilis su Medininkų žeme. Po Žalgirio mūšio (svarbiausas pretekstas buvo Žemaitijos priklausomybės klausimas) Torūnės taikos sutartimi (1411m. ) nusilpęs Ordinas buvo priverstas iki gyvos Jogailos ir Vytauto galvos Žemaitiją pripažinti Lietuvos Didžiajai Kunigaikšystei. Si sutartis leido LK karaliui Jogailai ir KDK didžiajam kunigaikįčiui Vytautui t e i s ė t a i įžengta Žemaitijon ir 1413m. atlikti Žemaitijos krikštą užbaigiantį ilgą (313-1413) Europos kristianizacijos procesą. Svarbu pažymėti , kad Konstancoje, visuotiniame bažnyčios susirinkime (1414-1418) 1415m. apsilankiusi 60 žemaičių delegacija ir jos susirinkimui pagarsintas “ŽEMAIČIŲ SKUNDAS” iplieskė plačias toli už susirinkimo ribų pasklidusias didkusijas apie žmogaus ir tautos apsisprendimo teisę atvedusias į šiandien visuotinai pripažystamą apsisprendimo teisę. Būtent žemaičių pastangomis Konstancoje pasiekta bene svarbiausia XVa. diplomatinė pergalė- susirinkimo draudimas Ordinui kariauti su Žemaitija ir Lietuva (riteritystės eros pabaiga), įkurta (vienintelį kartą Bažnyčios istorijoje ne popiežiaus ,o susirinkimo valia) Žemaičių vyskupystė. Deja, Torunės taikos sutartis netenkino abiejų pusių ir po dar dviejų karų, 1422m. Tarp Ordino ir Lenkijos karalystės pasirašius Melno sutartį Žemaitija galutinai pripažinta Lietuvai .8
Dėl ypatingo istorinio Žemaitijos vaidmens formuojantis LDK valstybingumui (didžioji dviejų šimtmečių karo su Ordinu našta teko Žemaitijai) , išukdytos vidinės krašto gyvenimo savireguliacijos, Žemaitija ir tapusi sudėtine LDK dalimi tradiciškai išlaikė plačią autonomiją įtvirtintą net aštuonių karalių privilegijomis Žemaitijai. Neatsiejama Lietuvos valdovų titulo dalimi Žemaitija tapo po 1441m. Kazimiero privilegijos Žemaičių seniūnijai suteikusios teisę žemaičiams patiems rinkti seniūną, turėti savo teismą ir kt. 1566m. teisinės ir administracinės reformos metu, kai visa LDK buvo suskirstyta į vaivadijas, vienintelė Žemaitija išsaugojo etnimis žemės pavadinimas ir išlaikė plačią autonomiją. Žemaitija tituluojama kunigaikštija 9, ir šis žemės pavadinimas tampa oficialia valdovo titulatūros dalimi. Įdomu pažymėti, kad to meto politinę lietuvių tautą-“lietuvių naciją”- sudarė trys etninės grupės: lietuviai, žemaičiai ir rusėnai.10 Ši istorinė lietuvių tautos samprata išliko iki pat trečiojo Žečpospolitos padalinimo 1795m. Ir ne tik. Iki šiol išliko istorijos suformuoti etnokultūriniai reliktai: lietuvių kalbą (oficiali valstybės nuostata) sudaro dvi tarmės –aukštaičių ir žemaičių (de facto tai gyva savarankiška , atskira kalba) , Nevėžis skiria istorinę Žemaitiją ir istorinę Lietuvą – dvi istorines etnografines stytis ir žymi ribą tarp rytų ir vakarų baltų 11. Būtent prie Nevėžio anot Stanevičiaus susitinka šių žemių totemai-simboliai –meška ir arklys. XVa. pr. Krokuvos kanauninkas Janas Dlugošas (Jan Dlugosz) “Lenkijos istorijoje” pateikia žinių apie lietuvių ir žemaičių buitį , tikėjimus ir šventes 12, o XIXa. Simonas Daukantas aprašo “būdą senovės lietuvių , kalnėnų ir žemaičių”…. Ne viena nustebins tai , kad dar 1556 m. Bazelyje “La cosmographie universelle ”atlaso, ar 1743 m. Niurnberge “Atlas scholastiticus” spausdintuose EUROPOS žemėlapiuose (Lietuva žemėlapiuose. 2002 m. LNM) šalia Europos istorinių žemių : Scotia , Silesia , Saxonia , Mazovia ,Toscana ir kt. pažymėta Samogitia (Žemaitiją). Daugybė rytų Europos , Lenkijos , LDK žemėlapių nuo XV iki XX a. , ar renesansinių Uficių ir Vatikano muziejuje esančių gaublių neabejotinai paliūdys šios istorinės Europos žemės egzistavimą…O kas yra Žemaitija šiandien?
Prof. Algirdas Žebrauskas
LITERARŪRA.
- Publijus Kornelijus Tacitas. Rinktiniai raštai. Vilnius . VAGA.1972m. 30
- Edvardas Gudavičius. Lietuvos istorija. Vilnius . 1999m.p.25
- Jonas Vaičenonis. Lietuvos karyba. Šviesa 2011m. p.29
- Alfredas Bumblauskas. Senosios Lietuvos istorija 1009-1795.R.Paknio leidykla. 2005m. p.216.
- William Urban. Kryžiaus karas Žemaitijoje. Vilnius. 2005m. p.73.
- William Urban. Kryžiaus karas Žemaitijoje. Vilnius. 2005m. p.240.
- Edvardas Gudavičius. Lietuvos istorija. Vilnius . 1999m.p. 79.
- Alfredas Bumblauskas. Senosios Lietuvos istorija 1009-1795.R.Paknio leidykla. 2005m. p.149,217.
- Alfredas Bumblauskas. Senosios Lietuvos istorija 1009-1795.R.Paknio leidykla. 2005m. p.217.
- Alfredas Bumblauskas. Senosios Lietuvos istorija 1009-1795.R.Paknio leidykla. 2005m. p.207.
- Lietuvos etnografiniai regionai. Šviesa.2010m. p.24.
- Lietuvos etnografiniai regionai. Šviesa.2010m. p.8