Nenugalėtasis K. Donelaitis
Šv. Kazimiero ordino Šiaulių komtūrijos narių susitikimai su
žymiausiomis Lietuvos kultūros pagrindą sukūrusiomis asmenybėmis tęsiami toliau. Po susitikimo Kražiuose su Motiejumi Kazimieru Sarbievijumi, nepailstančios ordino narės Izolinos Natalijos Lingienės dėka, Šiaulių komtūrijos nariai šį gražų gegužės mėnesį nuvyko į Tolminkiemį susitikti su Kristijonu Donelaičiu.
Pabuvimas tų žmonių vietovėje, kurioje jie vaikščiojo, kūrė, dirbo, paliko nesunaikinamą pėdsaką mūsų tautos ir valstybės kultūrai yra tikras susitikimas su ta asmenybe. Iš jos versmės pasisemiame jėgos, kantrybės jų palikimo išsaugojimui bei atsakingumo savo tautos ir valstybės tolimesniam kūrimui.
Kristijonas Donelaitis tebėra savo žemėje tarsi kalėjime. Norint pas jį patekti reikia gauti leidimus – vizas, pereiti įvairiausius pasienio ir muitinių patikrinimus, tarsi pro kalėjimų keiksmažodžius reikia pravažiuoti pakeistus šimtmečiais gyvavusius vietovių pavadinimus, kuriuos net tose vietovėse įsigalėję vokiečiai buvo pakeitę tik tų pavadinimų galūnes – Tolminkiemį į Tolminkemmen (dabar – Čistije Prudy), Gumbinę į Gumbinnen (dabar – Gusev), Skaisgiriai į Skaisgirren, (dabar Boljšakovo), Stalupėnai į Stalluponen (dabar – Nesterov) ir t.t. Net upės dabar pervadintos – Rominta į Krasnaja, Gilija į Matrosovka, kita pavadinta Rieka Russkaja… Donelaičio ten puoselėtas lietuviškas žodis dabar dar trapesnis negu jo laikais. Bet jis dar yra! Nenugalėtas! Iš viso Karaliaučiaus krašto tą dieną į Tolminkiemį susirinko sekmadieninių lietuviškų mokyklų vaikų lietuviško folkloro ansambliai, kitų mokyklų vaikai skaitantys Donelaitį lietuviškai ir rusiškai, Lietuvos ir to krašto rusų poetai.
Išvykdami iš Tolminkiemio jį palikome kitokį negu radome – atvykę išrovėme suvešėjusias apie Jo bažnyčią piktžoles, nupjovėme žolę, sutvarkėme šventoriaus kapines, prisodinome gėlių. Visi dirbo nuoširdžiai, nežiūrint luomo, pareigų ar amžiaus. Žinoma, piktžolės ir vėl užaugs, bet liko maloni viltis, kad Donelaičio žodžio vis tiek neužgoš. Ąžuolo jokios piktžolės užgožti negali… Kad tik piktavalis kirvis jo neliestų… Bet to, ąžuolo atžalos jau atrodo stiprios. Švaria lietuviška kalba tenykštis, berods, septynmetis vyrukas deklamavo: „Prie Nemuno pateka saulė, prie Nemuno mano šalis, …mes būsim kol Nemunas bus“. Nuostabiai švariai skambėjo Karaliaučiaus krašto vaikų dainuojamos lietuviškos sutartinės. Vaikai net su rusiškais vardais ir pavardėmis Donelaitį skaitė lietuviškai…
Palikome Donelaičio bažnyčios šventorių gėlėtą ir švarų. Jame, kaip ir Donelaičio laikais, ta pačia gaida be poilsio giedojo gaidžiai, nenuilsdama gegutė skaičiavo metus. Jų Donelaičiui jau 300! Važiuodami per tą dirvonuojantį kraštą nustebome viename suartame lauke pamatę nesuskaitomą pulką gandrų. Jų, matyt, tiek daug susirinko todėl, kad suarti laukai ten retenybė. Lietuviški žodžiai tą dieną į Tolminkiemį irgi buvo gausiai susirinkę. Gandrai – simbolinis paukštis…
