Ordino Utenos komtūrijoje išleista knygą apie kryždirbį P.Kaziūną

Šv. Kazimiero ordinas inicijavo projektą – knygos apie kryždirbį Praną Kaziūną išleidimą. Ją sudarė ir parengė Ordino dama, Utenos skyriaus komtūrė Zita Mackevičienė. 2013 metų gruodį knyga „Kryždirbys Pranas Kaziūnas“ pristatyta Utenos A. ir M. Miškinių viešojoje bibliotekoje. Renginyje dalyvavo menininko artimieji, leidėjai ir uteniškiai.

Apie tai, koks buvo menininkas, kam turėjo silpnybę ir kodėl ne iš karto sutiko dėl knygos leidimo – iš dviejų moterų: autorės Z. Mackevičienės ir a. a. P. Kaziūno žmonos Genovaitės lūpų.

Autorė: norėjau parodyti jo meistrystės viršūnę
„Kartais kyla mintis, kad reikia ir darai- juolabiau, kad a. a. Praną pažinojau daug metų, jis buvo apdovanotas, o knygos jokios nebuvo apie jį išleistos“,- apie knygos atsiradimo priežastį pasakojo Z. Mackevičienė.

Autorės teigimu, jai norėjosi parodyti P. Kaziūno meistrystės viršūnę, nes jis yra vienas stipriausių kryždirbių, išlaikiusių mūsų krašto dievadirbio Antano Deveikio kryždirbystės aukštaitiškąją tradiciją. Būtent jo kūryba padarė didžiulę įtaką P. Kaziūnui. (Antanas Deveikis – garsiausias kryždirbys ir dievdirbys Utenos krašte, sukūręs kelias dešimtis ornamentuotų kryžių).

Utenos skyriaus komtūrė daug metų bendravo ir bendradarbiavo su P. Kaziūnu. Kartu su juo jai teko vykti į parodas, renginius, rašyti rekomendacijas apdovanojimams, dalyvauti kryždirbio šlovės akimirkose. P. Kaziūno kūrybą aukštai vertina specialistai – pelnyta daugybė diplomų, padėkų: 2008 m. liaudies meno kūrėjų regioninėje parodoje laimėtas „Aukso vainikas“ – I vieta (už kryždirbystę); 2009 m. Telšiuose, parodoje „Aukso vanikas“, gauta III vieta (už kryždirbystę); 2009 m. LR ŽŪM suteikė tautinio paveldo produkto sertifikatą P. Kaziūno memorialiniams paminklams (kryžiams, koplytstulpiams, stogastulpiams), o 2010 m. Kėdainiuose, respublikinėje konkursinėje liaudies meno parodoje, kryždirbys apdovanotas „Aukso vainiku”.

„Mačiau, koks jis buvo laimingas Kėdainiuose, kuomet 2010 metais respublikinėje liaudies meno meistrų darbų parodoje buvo nominuotas „Aukso vainiku“, o 2012 m. Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos premija už tradicinės kultūros puoselėjimą ir skleidimą. Niekuomet nesiekęs garbės ir pripažinimo, jis tuomet tikrai pasijautė pelnytai įvertintas pačiais aukščiausiais jo meistrystės apdovanojimais“, – apie menininko laimėjimų akimirkas kalbėjo Z. Mackevičienė.

Kryžiai – visame pasaulyje
Ordino komtūrės parengtoje knygoje rašoma, kaip P. Kaziūnas atgaivino ir puoselėjo praėjusių amžių Aukštaitijos kryždirbio tradicijas, būdingas Utenos regionui, ornamentinę kryždirbystę, kai kryžius puošiamas ne tik ornamentais, bet ir išdrožtomis skulptūrėlėmis, kurių ant vieno kryžiaus gali būti net 6: 4 angelai, Marija ir Kristus. Per 400 P. Kaziūno sukurtų kryžių pasklidę ne tik visoje Lietuvoje, bet ir kitose šalyse – Lenkijoje, JAV.
Knyga buvo rašoma dar esant gyvam P. Kaziūnui. Knygoje užsimenama apie autoriaus pasiekimus, darbo vaisius ir kasdienybę.
„Pranas Kaziūnas mėgęs meškerioti ir grybauti, kaip jis pats juokaudavo – pailsindavęs rankas, o sielą atgaudavęs su bitutėmis – triūsdamas prie savo darbštuolių šeimynų“,- pasakojo knygos autorė.
„Laikas gydo netekties žaizdas, bet prisiminimų neištrina, nes Jo palikti monumentalūs darbai, sutvarkyta Miškinių sodyba Juknėnų kaime, bendrystės dovana su artimaisiais ir bičiuliais medžio drožėjais neišbrauks šio Žmogaus iš Jį pažinojusių ir bendravusių atminties“, – tvirtino Ordino Utenos skyriaus komtūrė.

Žmona: jis laikydavosi duotojo žodžio
Knygos pristatyme dalyvavo ir vienas artimiausių menininkUI žmonių – žmona Genovaitė. Ji negailėjo gerų žodžių renginio organizatoriams ir dalyviams. Pastarieji – Krašuonos progimnazijos moksleiviai, vadovaujami mokytojos Dalios Puodžiukienės, padovanoję montažą apie gyvenimo būtį ir trapumą bei muzikos kūrinius gyvenimo ir mirties temomis.
„Pranas labai laukė tos dienos, kada knyga bus pristatyta. Skaudu, nes tą dieną pasitikau aš viena“, – pokalbį pradėjo P. Kaziūno žmona Genovaitė.
G. Kaziūnienė puikiai mena tas dienas, kada važinėjo po Zarasų, Anykščių, Rokiškio ir kitas Lietuvos vietoves ir fotografavo vyro darbus, tuos savo pačios rankomis dažytus kryžius.
„Niekada neskaičiavau kiek jų nudažiau. Tokia ir tebuvo ta mano pagalba jam. Kartais padėdavo sūnus Rolandas, tai kokią apdailą išpjaudavo, tai dar ką nors“,- kalbėjo moteris.

Ji atvirai pasakojo, kad jos mylimasis buvo užsispyręs, impulsyvus, tvirto charakterio. P. Kaziūnas – menininkas, kuris visada laikydavosi duoto žodžio ir viską atlikdavo laiku.
„Jis turėjo tokį priežodį: kad ir iš nosies kraujas tekės, vis tiek padarysiu“,- apie vyrą atsiminimais dalinosi ponia Genovaitė. Moteris buvo atvira: kryždirbiui Pranui netrūko ir impulsyvumo. Išgirdęs Ordino Utenos skyriaus komtūrės Z. Mackevičienės idėją išleisti knygą apie jį ir jo darbus, jis paprasčiausiai išplūdo abi moteris. Tačiau nurimęs, po žvejybos, jis priėmė pasiūlymą ir leidosi į ilgus pasakojimus su Ordino komtūre Z. Mackevičiene.

Žvejyba ir kelionės – buvo tai, kada menininkas pailsėdavo. Vykti į svetimas šalis ir valandų valandas stebėti architektūrą, bažnyčias, kryžius – taip kelionių akimirkas prisimena ponia Genovaitė. Italija, Izraelis, Egiptas, Turkija – tai tik kelios šalys, kurias aplankė ponai Kaziūnai. Juos abu siejo didelis noras keliauti, pažinti, diskutuoti.
„Rugsėjį turėjome vykti į Maltą kartu, abu laukėme tos kelionės, nes ten tokios bažnyčios, jos labai domino mus abu, bet rugsėjį Pranas iškeliavo Anapilin. Paliko mane“, – apie netikėtą sutuoktinio mirtį prakalbo ponia Genovaitė. Skaudi patirtis, tuštuma namuose ir širdyje, tačiau P. Kaziūno žmona nekeiksnoja likimo. Atvirkščiai, ji neriasi iš kailio norėdama nuspalvinti savo kasdienybę. Nėrimas, mezgimas yra jos aistra, pomėgis, kuris, pasak ponios Genovaitės, padeda nustumti liūdesį, nerimą.

„Radau seną skrybėlaitę, kandžių pakapotą, bet padailinsiu, apmegsiu ir vėl ja pasipuošiu. Reikia būti stipriai, reikia judėti į priekį, kitaip depresija ar ligos kokios užpuls. Norėčiau leistis į kokią kelionę, galbūt kada susiplanuosiu ir išvyksiu“, – šiltai pokalbį baigė P. Kaziūno žmona.