Pristatyta naujausia Zitos Čepulytės knyga

Lapkričio 22-ąją Šv. Kazimiero ordino magistrate buvo pristatyta Ordino narės, poetės Zitos Čepulytės naujausia poezijos knyga ir paminėtas autorės garbingas 80-ties metų jubiliejus.

Palaimink, Viešpatie, prašau šią dieną, –
Žingsnius, žodžius ir darbus, ir mintis, –
Ne tik mane – palaiminki kiekvieną,
Kuriam padovanojo ją lemtis.
Zita Čepulytė

Malda buvo išklausyta. Dangus palaimino ne tik tą vienintelę poetės gimimo dieną – lapkričio 13-tąją. Laimino prabėgusiame ir šiandienos laike daugybę dienų už neatlygintinai atliktus darbus, švietėjišką, patriotinę veiklą. Visa kupeta išleistų knygų (net 16), daugelio almanachų ir poezijos rinkinių bendraautorė, pulkas lietuvišką žodį ir literatūrą pamilusių mokinių – didžiulis turtas žmogaus gyvenime. Ir štai pagaliau atėjo metas, kai reikia stabtelėti, įsiklausyti… „kaip LAIKAS laša“… Nors atrodo, kad „jau padangėj visos žvaigždės suskaičiuotos,“ „ir painiava jausmų išnarpliota seniai“…, tačiau „vis tiek dar norisi ieškoti ir ieškoti, kur gyvojo vandens slaptieji šuliniai“…

Tiktai vis trukdo tas varantis depresijon vėlyvas ruduo ir jaudinančios jubiliejinio mėnesio dienos, laukimas ko nors nepaprasto ir ta baimė, kad nepakaks jėgų užkopti į sulauktą metų kalną, drąsiai nužvelgti pripėduotą kelią. Ir pasidžiaugti, kad sulaukė tos džiugios valandos, kai „gyvenimas padovanojo puokštę net iš aštuoniasdešimt žiedų“. O kai vis dėl to, anot poetės, žingsnelis po žingsnelio, giliai įkvėpdama ir iškvėpdama, užlipo ant kalno viršaus, atsivėrė tokia erdvė, regėjosi, kad Dangaus ranka pasiekiamas ir širdį užliejo svaigus, nenusakomas džiaugsmas. Ir tąsyk nuo to kalno norėjosi išrėkti padėkos žodžius Visatai, visiškai pamiršti nerimu permirkusią kasdienybę, pasidžiaugti, kad „dar pilnas sodas neraškytų vaisių“, o „darbų darbelių man dar į valias“. Duok Dieve, kas bus – tebūnie, kad tik dar „neskęstų luotas“ ir „kad dar stuksentų jaudulio geniai“.

Malonu buvo girdėti poetės džiaugsmo kupiną balsą, kai ji paskambino ir pasidžiaugė, kad nugalėjo nerimą ir baimę, kad ji dabar stovi savo metų viršukalnėj, o rankose laiko dar šiltutėlę, šešioliktą eilėraščių knygą „Kai diena šimteriopai pabrangsta“, kurioje sutalpino visą eilėraščių šimtinę. (Šiame rašinyje cituojamos ištraukos iš naujausios poezijos rinkinio eilėraščių).

Šventinius sveikinimus apvainikavo malonus Šv. Kazimiero ordino pasiūlymas knygos sutiktuves ir poetės jubiliejų atšvęsti kolegijos patalpose. Popietės sumanytojai jaukioje, įspūdingoje menėje su senoviniais baldais, prie šventiškai padengtų stalų su porceliano indais, virpant degančių žvakių liepsnelėms lapkričio 22-ją maloniai sutiko visus kviestinius svečius pasidžiaugti nesunaikinamomis vertybėmis, išgyventu kūryboje dvasios grožiu, išsiliejusiu skambiais posmais ordino ilgametės narės, mokytojos, tautotyrininkės rašytojos Zitos Čepulytės darbuose.

Visiems buvo gera toje išminties ir geranoriškumo erdvėje pasidžiaugti nemažu pukeliu bendraminčių, kuriems poezijos kalba, gilios pajautos leidžia atpažinti gelmingus dvasios virpesius.

Šventės metu Dievo malonės ir Šv. Kazimiero palaimos jubiliatei ir ilgametei ordino narei Zitai Čepulytei – Gažimonienei palinkėjo Šv. Kazimiero ordino D. Magistras Henrikas Armoška – Eismontas. Jis poetiniu posmu priminė, kad:

„Žmogus, kaip sodo obelis – lapoja, auga, žiedus krauna,
Kūryba, savo išmintim iš savo sielos pykčio daigus rauna,
Ir šitai gali tiktai žodis, širdies svajonėm užrašytas,
Išminties erdvėje atskleistas, suprastas, išmąstytas“.

Poetinį palinkėjimą kolegei padovanojo ir Ordino signataras maestro Petras Juodelė, pasidžiaugęs, kad „ne metai žmogui kraitį krauna“, jie „tik sustoja, kad apsidairytum, kurlink pasaulis margas bėga“. Pasidžiaugęs jubiliatės kūryba, jos pernai išleistu romanu „Paslapties lydėta“, kuriame ji kalba apie vertybes, atsineštas iš namų, apie tai, kaip brendo pokario metų moksleivių ir rengiamų mokytojų sąmonė, jos pačios eilėmis iš poezijos knygų, skirtų Vilniui ir Tėvynei, rašytoją pasveikino ir vienas iš Didžiojo lietuvių kalbos žodyno rengėjų, kalbininkas, humanitarinių mokslų daktaras Antanas Balašaitis.

Aktorė Angelė Šakalienė perskaitė pačias skambiausias, jaudinančias eiles iš laiko bėgsme primirštas, o kai kuriems skaitytojams iš naujo atrastos, pačios pirmosios poezijos knygelės „Angelų supuoklės“ (1997), skirtos Tėvynei, protėviams, artimiesiems.
Visus susirinkusius apdovanojusi naujausia savo poezijos knyga ir, pasisūpavusi melodingų lietuviškų dainų supuoklėse, kurias įsūpavo Šv. Kazimiero ordino dama, buvusi Lietuvos operos solistė, dabar – teatro edukacinių projektų koordinatorė Sofija Jonaitytė, poetė sutiko šventinėms nuotaikoms šiek tiek aprimus, atsakyti į prisirpusius klausimus, kurių, pasak jos, „atminimų uogos saldžios“, o „jas godžiai lesa laikrodžio geniai“.

Pokalbis su poete Zita Čepulyte

– Abi esame Tėvynės pažinimo, Lietuvos mokytojų literatų „Spindulio“ draugijų narės, nuolat susitinkame įvairiuose renginiuose, knygų pristatymuose, o štai darbas – Šv. Kazimiero ordino kolegijos surengtame iškilmingame Jūsų jubiliejaus paminėjime džiaugiamės naujos poezijos knygos krikštynomis. Ar Jūs jaučiatės laiminga?

Popietės sumanytojai mane labai nustebino, pradžiugino. Kas gi nenori būti šitaip pasveikintas? Esu labai laiminga ir dėkinga. Šv. Kazimiero ordinui priklausau nuo 2002-jų metų. Man priimtina jo veikla, tikslai, uždaviniai ir misija, kuriai nieko nėra svarbiau už žmogų, kūrybinę meilę ir norą gyventi darant gera. O tose pačiose draugijose susitinkame matyt todėl, kad turime meilės skambiam, gyvam žodžiui jausmą, gerbiame gimtąjį žodį ir tarnaujame savo kraštui.

– Kadangi už langų jau baigiasi ruduo, senokai nuimtas derlius, tai norisi pasikalbėti apie šaknis. Manyčiau, kad mamytė ir tėvelis, kurie dabar Jus globoja iš Dangaus, neaptiko mažos, čiulbančios paukštelės kopūstų lysvėje? O gal išskrisdami gandrai (juk gimėte vėlų rudenį) numetė plunksnelę į mamos glėbį? Papasakokite apie savo tėvelius, seseris, brolius.

Esu sėlių krašto dukra. Mano gimtinė – Rokiškio apskritis, Pandėlio miestelis. Gimiau 1935 m. lapkričio 13 d.. Bene niūriausio metų mėnesio, kerais apraizgyto, baugaus ir magiško skaitmens dieną. Augau katalikiškoje miestelių darbininkų šeimoje. Vaikystę šildė protinga motinos meilė ir užliūliuojanti aukštaičių „puntininkų“ tarmė. Tėvas apylinkėje garsėjo, kaip „turįs auksines rankas“, šimto amatų meistras. Motina – labai religinga, daug skaitanti, kūrybinga, visų keturių namų kampų saugotoja ir sumani šeimininkė.

Turėjau du brolius ir seserį. Motina mus ugdydama ir stebėdama, pati visiems išrinko profesijas. Aš – mokytoja, sesuo Birutė – gydytoja, brolis Vilius – geležinkelių inžinierius, o brolis Jonas – energetikas. Deja, šiandien aš viena beprižiūriu jų visų amžino poilsio vietas.

– Norėtųsi šiek tiek sužinoti apie pačius artimiausius šeimos narius.

Mano šeima iš trijų asmenų. Vyras ukrainietis – Ivan Gažimov, sūnus, pasirinkęs lietuvio tautybę – Jonas Gažimovas. Vyras – rašytojas, Lietuvos rašytojų sąjungos narys, o sūnus irgi filologas.

– Meilė surado Jus, apglėbusi laikė visą gyvenimą. Kiek ji davė šilumos širdžiai ir žodžiams, ar visada norėjote apie tai rašyti, kalbėti, ar ji, kaip vasara, kuri praeina?

Mane suradusi ir abglėbusi meilė visą gyvenimą buvo šalia. Vadinau ją Ilgesio vardu, nes ir šildė, ir graudino. Nenorėjau apie tai nei kalbėti, nei rašyti, kad nesumenkinčiau, neišbarstyčiau.
Šviesiausius ir giliausius jausmus aš skyriau savo Tėvynei, lietuviškai kalbai, tiems, kurie per gimtąjį žodį vedė tautą savęs pažinimo link. 2004 –aisiais Lietuvai minint 100-ąsias lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis atgavimo metines, norėjau kukliai prisidėti prie bendro indėlio ir išleidau eilėraščių knygelę „Būk palaiminta amžių kely“. Skersai išilgai išvažinėjusi Lietuvą, aplankiau pačias įsimintiniausias vietas ir išleidau eilėraščių knygą, skirtą Tėvynės pažinimo draugijai, minint Lietuvos vardo tūkstantmetį „Ulbėki širdyse, atminties paukšte“.

Vilniuje gyvenu senokai. Esu baigusi Vilniaus pedagoginio instituto (taip jis vadinosi anuomet) lietuvių kalbos ir literatūros fakultetą, dirbau mokytoja. Man Vilnius – šventa vieta, brangi jo šviesa ir jis mane įkvėpė, tiesiog jaudino savo grožiu, istoriniu paveldu, todėl jam viešai prisipažinau meilėje, išleidusi eilėraščių knygą „Priminki meilės žodį, Vilniau“. Meilė – užkrečiantis jausmas. Pats tauriausias, Dievo palaimintas.

– Pasirodo, kad viešą meilės prisipažinimą Vilniui ir Lietuvai žmonės išgirdo. Štai prof. Ona Voverienė „Tautos metraščiuose“ I tome (2011), pristatydama rašo, kad „vieno poeto visa eilėraščių rinktinė, dedikuota Vilniui – tai jau nauja, tai naujas reiškinys lietuvių literatūroje“. Ar tikrai Vilnius yra apžavėjęs Jūsų širdį?

Labai myliu Vilnių – menų ir mokslo šventovę ir mūsų Valstybės širdį. Rodos, kad apie tai jau ne kartą kalbėjau. Jam rinktinėje paskyriau 80 eilėraščių. Negaliu be patoso šnekėti apie daugelį brangių sostinės vietų – nuo Geležinio Vilko legendos iki Europos kultūros sostinės. Nenoriu berti pakilių ir gražių žodžių apie Vilniaus architektūros perlus – Šv. Onos, Bernardinų, Šv, Teresės, Šv. Kazimiero, Šv. Petro ir Povilo, Šv. Archangelo Mykolo ir Šv. Jonų bažnyčioms, Aušros Vartams. Visi mano jausmai ir mintys išsakyti eilėraščiuose.

– Esate 2010 metų Lietuvos nepriklausomų rašytojų Sajungos poezijos laureatė. Tai, turbūt, viena maloniausių akimirkų Jūsų kūrybiniame kelyje?

Rodos, kad apie mane atkapstėte viską. Nenorėčiau būti pagyrų puodu, dar kas nors apkaltins, kad „pasikėliau“. Gink Dieve, šito tikrai nėra ir nebus. Juk Lietuvoje šitiek talentingų poetų, rašytojų, dainininkų, šokėjų, muzikantų, dailininkų, kryždirbių, puodžių, medžio drožėjų, kultūros veikėjų ir … daugybė darbščių, dorų žmonių, kuriais galime didžiuotis. Aš tik paprasta lietuvė, buvusi mokytoja, mylinti savo kraštą ir archaišką gimtąją kalbą.

– Esu skaičiusi, kad poezija dar vaikystėje pasibeldė į jautrią Jūsų širdį ir lydėjo kaip „baltas šešėlis“ visą gyvenimą. Ar įmanoma sugrįžti į tą praeities miglose paskendusią pradžių pradžią?

Teko dažnai sugrįžti. Pedagoginio darbas nuo tos pradžių pradžios neatskiriamas. Vis sugrįždama į ją, sueiliavau keturias lietuvių liaudies pasakas, kurias sudėjau į tautos „Lobių skrynią“, išleidau tris eilėraščių rinkinius vaikams.

– Kelias į mokslus…Ar kasdieninė jaunosios mokytojos duona, pilna išgyvenimų ir dvasios patirčių, leido pratęsti norą kurti?

O kam gi buvo lengva gyventi? Nuo ankstyvos vaikystės neramūs laikai gąsdino, vertė irtis prieš atšiauriausius vėjus. Teko ir pabadauti, išmokti taupyti kiekvieną kapeiką. Buvau „įsukta“ į didžiąją to meto mašiną kaip varžtas, kad tik jis suktųsi, riedėtų, bildėtų. Į „sąžinės ir proto“ gretas netikau, nes savo kūryboje aukštinau žmogaus dvasią, humaniškumą. Savo eiles publikavau Kuršėnų regioniniame laikraštyje ir „Tarybiniame mokytojuje“.

– Sutiktų žmonių veidai, likimai, sudėtingi jų ir Jūsų gyvenimo vingiai. Kaip jie atsispindėjo Jūsų kūryboje?

Vieni savo pavyzdžiu suteikė jėgų gyventi, kiti įkvėpė kūrybai, treti ištiesė ranką sunkią valandą. Daugelio iš jų prototipai apsigyveno mano prozoje. 2013 m. išleidau romaną „Dauguvoje nuskendę pasakos“, po metų – romaną apie mokytojos kelią pasirinkusią Dagnę „Paslapties lydėta“. Lietuvos mokytojų literatų „Spindulio“ draugijos almanache „Užkūrė aukurą Čiurlionis“ išspausdinta mano apybraiža apie Paulių Širvį, kurį pavadinau „Trys susitikimai“.

– Sakoma, kad tikrovės nenuversi sugalvotais šūkiais, begėjiškais atodūsiais. Kaip apibūdintumėte mūsų tautos, poetiškai kalbant „ties Aušros vartais neišsipildžiusiu rytojumi“, nuolatinį nepasitenkinimą, lekimą susirasti riebesnį kąsnį. Ar galite savo ir Jus supančioje tikrovėje matyti „šiek tiek dangaus“?

Esu optimistė. Ne tokius laikus išgyvenome. Yra žmonių, kuriems visada blogai, kurie trokšta visko iškart – čia ir dabar. Tačiau nei pasaulio, nei žmonių nepakeisi. Kurdama visada jutau tarpininkaujant Dangų. Esu laiminga, kad gražiausius savo gyvenimo metus paskyriau mokytojos darbui ir kūrybai. Tai buvo darbas, kurį galėjau ir norėjau dirbti ir ilgai nepavargti. Atgimėm laisvi, nauji, galingi, atgavę jėgas, tikėjimą. Ugdydama jaunąją kartą, tikėjau ateitimi. Paskraidys po pasaulį ir sugrįš. Tūnau maldoje, kad būtume palaiminti amžių kely. Kraujo balsas pašauks daugelį namo, nes visur gerai, bet protėvių žemėje geriausia.

– Koks neaprėpiamas ir koks mažas pasaulis, o jau tas sunkus kelias, pavargę kojos, tai koks tas kopimas į amžiną kalną? Ko ilgitės, ką galėtumėte pasakyti apie vienatvę?

Kopimas sunkus, bet stebuklingas. Visa esybe jutau kiekvieno amžiaus tarpsnio grožį, mačiau spalvas, girdėjau muziką. Visa tai sakiau savo poezijos rinkiniuose. Dėkoju lemčiai, kad suteikė jėgų įkopto bene į aukščiausią žmogaus amžiaus kalną. Jaučiausi tarsi kokia čempionė, iškovojusi aukso medalį. Bijau, kad kalbu tarsi iš tribūnps, nes šiaip esu gana santūri. Turiu dar nemažai kūrybinių planų.

Vienatvė – mano dvasios laisvės vandenynas. Nardau jame, mėgaujuosi, nes tada priklausau tik sau. Tada ir žodis lengvesnis, ir posmas skambesnis, ir dvasios polėkis aukštesnis. Deja, vienatvė kartais būna prabanga. Juk gyvename daugiabučiuose…

– O gal išduosite paslaptį, kas remia taip dažnai išleidžiamas knygas. Juk leidyba tokia brangi?

Knygas leidžiu savo lėšomis. Jokių rėmėjų neturiu. Nuo vaikystės esu motinos išmokyta taupiai tvarkyti ekonominius reikalus. Be to, moku daug darbų, kurie pagerina buitį. Taigi – knygų leidybai patys nuo savęs taupome.

Labai Jums ačiū už pokalbį, už sugaišintą laiką. Geriausios sveikatos ir aštrios punksnos.

Zita Čepulytė

Mintys Šv. Kazimiero – Vilniaus globėjo – koplyčioje

O šviesa, neužtemdyta laiko klodų,
O širdie, neišekojus tuštybės kelių,
Baltą žiedą lelijos iš žemiškų sodų
Ar galiu tau ištiest, ar galiu?

O sūnau, santūrusis, brangiausias tėvynės,
O tyrasis šaltini, palaimingas vilties,
Jai nevystantį meilės vainiką nupynei,
Ar galiu atsiklaupti prie tavo versmės?

O šviesusis doro ir kilnumo žibinte,
Įkvėpėjau maldos atlaidos smilkaluos,
Kunigaikšti tautos, šventumu padabintas,
Ar galiu priartėti malda pasiguost?

Ar galiu paprašyti amžinos meilės Vilniui?
Ar galiu paprašyti nepalikt be globos?
Nemirtinga šviesa apšviest vardą jo kilnų,
Kad nedingtų pilkuos amžių klodų rūkuos…

(Eil. iš rinkinio „Priimki meilės žodį, Vilniau“, V., 2010, psl. 27).

Zitos Čepulytės išleistos knygos:
„Angelų sūpuoklėse“ (1997), „Laiko viešnia“ (1999), „ABC-trys vyturėliai“ (2000), „Man teberieda žemės saulė“ (2003), „Į mokyklėlę“ (2003), „Būk palaiminta amžių kely“ (2004), „Atrakinkime lobių skrynią“ (2005), „Klausausi žemės ir dangaus kalbos“ (2006), eiliuota lietuvių liaudies pasaka Motinos vaduotojas (2007), „Veda šiltas tėviškės takelis“ (2008), „Ulbėki širdyse, atminties paukšte“ (2009), „Priimki meilės žodį, Vilniau“ (2010), „Širdies žiedai gimtinei“ (2011), „Dauguvoje nuskendę pasakos“ (2013), „Paslapties lydėta“ (2014), „Kai diena šimteriopai pabrangsta“ (2015).\

Aprašė Irena Vyšniauskaitė-Šuminienė