Kėdainiai mini arkivyskupijos šimtmetį
Kėdainiuose tris dienas vykę Šventojo Juozapo atlaidai tapo ne tik dvasinės bendrystės, bet ir istorinės atminties švente – jų metu buvo iškilmingai paminėtas Kauno arkivyskupijos įsteigimo šimtmetis. Šia proga Kėdainių Šventojo Juozapo parapijoje surengtame minėjime pranešimą skaitė istorikė, Ordino narė ir Daugiakultūrinio centro vadovė Audronė Pečiulytė. Savo įžvalgomis ji prasmingai praturtino renginį, atskleisdama istorinį kontekstą bei šios sukakties svarbą vietos bendruomenei ir visai bažnyčiai.
Dalinamės ištrauka iš minėto pranešimo (visą pranešimą galite atsisiųsti Bažnyčia
Pirmasis Lietuvos bandymas krikštytis ir įsteigti vyskupiją buvo 13 a. kai kunigaikštis Mindaugas 1253 metais apsikrikštijo, įkūrė vyskupiją ir gavo iš Popiežiaus Šv. Petro nuosavybės teises – tai reiškia, kad vyskupija tampa tiesiogiai pavaldi Romai, o ne įjungiant į kaimyninių kraštų vyskupijų sudėtį. Tragiška Mindaugo žūtis nutraukė Lietuvos kaip krikščioniškos šalies vystymąsi daugiau kaip 100 metų. Ir tik 1387 m. bei 1414 m. kunigaikščiai Jogaila ir Vytautas apkrikštijo Lietuvą, bet nebuvo įsteigta atskira Lietuvos bažnytinė provincija, nes Lietuvoje tuo metu nebuvo vietinių kunigų ir jų niekas čia jų nerengė, todėl Vilniaus ir Žemaitijos vyskupijos buvo priklausomos nuo Lenkijos Gniezno arkivyskupijos.
Vėliau jau bendroje Lietuvos Lenkijos valstybėje Lietuvoje buvo 3 vyskupijos: Žemaičių, Vilniaus ir Seinų. Žemaičių ir Vilniaus vyskupijos priklausė Mogiliovo arkivyskupijai (dabartinė Baltarusija), o Seinų vyskupija — Varšuvos arkivyskupijai. Iš pradžių Žemaičių vyskupijos riba ėjo Nevėžio upe, todėl ir Kėdainiuose XV a. viduryje pastatyta Šv. Jurgio katalikų bažnyčia priklausė Viliaus vyskupijai, o XVIII a. pradžioje pastatyta karmelitų Šv. Juozapo bažnyčia priklausė Žemaičių vyskupijai ir dėl to tarp šių bažnyčių kilo konfliktas. Vėliau Žemaičių vyskupijos ribos išsiplėtė net iki Zarasų ir Daugpilio ir joje buvo beveik 1 mln. tikinčiųjų..
1918 metais atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, laisvos Lietuvos katalikai siekė sukurti nepriklausomą Lietuvos bažnytinę provinciją ir priklausyti tiesiogiai nuo Šv. Sosto. Šiam planui įvykdyti Žemaičių vyskupija nesudarė sunkumų, nes Mogiliovo arkivyskupija, kuriai ji priklausė, po bolševikų revoliucijos Rusijoje nustojo veikusi. Tačiau Vilnius ir Seinai su tų vyskupijų žymia dalimi buvo lenkų okupuoti 1920 m. Iš Vilniaus vyskupijos laisvoje Lietuvoje beliko tik 52 dekanatai, 63 bažnyčios ir apie 215.000 tikinčiųjų, o iš Seinų vyskupijos pasiliko 13 dekanatų, 95 parapijos su 314.324 katalikais.
1922 m. lapkričio 10 Lietuvos valstybė buvo Vatikano pripažinta de jure. Užsimezgus oficialiems diplomatiniams santykiams su Vatikanu, Lietuvos vyriausybė tikėjosi, kad Šv. Sostas išspręs Vilniaus — Seinų vyskupijų klausimą lietuviams priimtina prasme. Iš kitos pusės, Lenkijos vyriausybė darė žygius, kad Vilniaus vyskupija būtų priskirta prie Varšuvos arkivyskupijos. Ir kai Tautų sąjunga
pripažino Vilnių Lenkijai, tai 1925 m. Vatikanas priskyrė Vilniaus vyskupiją Lenkijos bažnytinei provincijai. Vatikano konkordatas su Lenkija sukėlė didelę audrą Lietuvoje. Nors Vilniaus klausimas jau daug anksčiau tarptautinių institucijų buvo išspręstas lenkų naudai, Kaune buvo žiūrima į konkordatą kaip į Šv. Sosto patvirtinimą, kad Vilnius lieka Lenkijos dalimi. Lietuvos santykiai su Vatikanu dar daugiau pašlijo, kai po Lenkijos konkordato sudarymo, Vilniaus vyskupas Jurgis Matulaitis pasitraukė iš vyskupijos valdymo pareigų (1925.VII) ir jo vietoje buvo paskirtas lenkas vyskupas.
