ŠV. KAZIMIERAS – LIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS (LDK) IR LENKIJOS KARALYSTĖS PRINCAS
(1458.X.3 Krokuva – 1484.III.4 Gardinas)
1458 m. spalio 3 d. Krokuvoje karališkoje Vavelio pilyje Kazimiero IV Jogailaičio Lenkijos karaliaus ir Lietuvos Didžiojo kunigaikščio žmonai Elžbietai gimė antras sūnus. Motina Elžbieta – Austrijos princesės ir Bohemijos bei Vengrijos karaliaus, Vokietijos imperatoriaus Albrechto II Habsburgo duktė.
Karalaitis Kazimieras kilęs iš galingos ir įtakingos ano meto valdovų giminės – Gediminaičių dinastijos: Jogaila jam – senelis, Algirdas – prosenelis, Gediminas – proprosenelis. Šv. Kazimiero vyresnysis brolis Vladislovas buvo vainikuotas Bohemijos karaliumi, vėliau tapo Vengrijos karaliumi. Jo jaunesnieji broliai Jonas I, Albertas, Aleksandras ir Zigmantas pakaitomis užimdavo Lenkijos karalystės sostą. Jauniausiasis brolis Fridrichas buvo Gniezno arkivyskupu, vėliau Krokuvos vyskupu, o 1493 m. kardinolu.
Karalaitis Kazimieras augo ir brendo Krokuvoje, savo tėvo karaliaus rūmuose. Jo auklėjimui didžiausią įtaką turėjo religinga šeimos aplinka, ypač pamaldi motina – Elžbieta Habsburgaitė, taip pat ir jo mokytojai, iš kurių žinomiausias – Lenkų istorikas, Krokuvos kanauninkas, o vėliau Lvovo arkivyskupas Jonas Dlugošas. Prie lavinimo prisidėjo ir italų humanistas Filipas Buonacorsi.
To meto metraščiai pažymi karalaitį Kazimierą esant pamaldų, gabų ir valingą, dosnų vargšams ir ligoniams, turintį ryškių valstybininko diplomato gabumų.
1471 m. Vengrijos didikai, nusivylę karaliaus Mato Korvino valdymu, Vengrijos sostą pasiūlė 13-uosius metus einančiam karalaičiui Kazimierui. Jaunikaitis degdamas noru apginti krikščionybę nuo turkų, priėmęs kvietimą išvyko į Vengriją. Lenkijos pasiuntiniams su Kazimieru atvykus į Nitrą (Vengrija), Vengrų diduomenė jau buvo pakeitusi nuomonę – jų nepasitiko ir teko sugrįžti į Lenkiją.
Grįžęs namo, jis tęsė mokslus pas J. Dlugošą iki 1475 m. Tais pačiais metais tėvas jį įtraukė į valstybės valdymą. Sulaukęs 20-ies metų, Kazimieras dirbo karališkoje kanceliarijoje. Kai vyresnysis brolis perėmė Bohemijos sostą, Kazimieras perėmė įpėdinystės teises į Lenkijos sostą. 1479 m. jo tėvui persikėlus į Vilnių, karalaitis buvo paskirtas vietininku Krokuvoje, šias pareigas sėkmingai ėjęs dvejus metus. Tuo metu tėvas bandė jį apvesdinti su Vokietijos imperatoriaus Fridricho II dukterimi, tačiau jis atsisakė.
Viso to meto darbus ir žygius nustelbė karalaičio Kazimiero gyvenimas, praleistas dorai, užsidarius karaliaus rūmuose. Kai pakviestas į Vengrijos sostą, iš saviškių patyrė lengvabūdiško patiklumo, kokie tušti žmonių reikalai, jis nukreipė savo širdį į Dievą ir vėliau jau nesirūpino mirtingųjų reikalais. Dažnai nepaisant net atšiauraus oro, jis naktį praleisdavo maldose prie užrakintų bažnyčios durų.
1483 m. pasijutęs sergąs sunkia plaučių liga, atvyko į Vilnių, kur gyveno jo šeima. Prieš Kalėdas su šeima grįždamas į Krokuvą, dėl staiga pablogėjusios sveikatos ir šalčių, ilgesniam laikui apsistojo Gardine. Čia, Gardine, 1484 m. kovo 4 d. karalaitis Kazimieras ir mirė. Po kelių savaičių jo palaikai buvo pervežti į Vilnių ir palaidoti Katedros koplyčioje.
Žmonės, mylėdami karalaitį, prie jo kapo ėmė melstis, prašydami užtarimo įvairiose nelaimėse ir neretai būdavo išklausyti. Pradėjo sklisti kalbos apie Kazimiero daromus stebuklus. Tos kalbos pasiekė ir Romos popiežių, o po keliasdešimties metų buvo pradėta ruoštis karalaičio Kazimiero kanonizacijai.
Kanonizacijos reikalu į Romą dvejiems metams buvo nusiųstas Vilniaus vyskupas A. Radvilas. Tuo metu popiežiaus atsiųstas legatas, italas vyskupas Zacharijus Ferreris, parašė Kazimiero biografiją, surinko žinias apie įvykusius stebuklus. Vienas tų stebuklų – aprašytasis mūšis su rusais prie Dauguvos upės, kur per ištvinusią upę lietuvių kariuomenę pervedęs paslaptingas raitelis ant balto žirgo. Lietuviai buvo įtikėję, jog tai buvo karalaitis Kazimieras.
Nors jau kelios žmonių kartos Kazimierą laikė šventuoju, nors Lenkijos ir Lietuvos bažnyčių hierarchai susirašinėjo su Romos popiežiais, teikdami faktus apie jo šventumą, tik 1602 m. popiežius Klemensas VIII paskelbė Kazimierą šventuoju, įrašant jį į martirologiją „Kankinių ir šventųjų katalogas“.
Lietuvoje šis įvykis buvo atšvęstas 1604 m. gegužės 10-12 d. Trečiąją iškilmių dieną buvo padėtas kertinis akmuo Šv. Kazimiero bažnyčiai statyti. Tais pačiais metais Katedroje šv. Kazimiero garbei pradėta statyti koplyčia, į kurią vėliau ir buvo perkelti jo palaikai.
Naudota literatūra:
• Kun. prof. dr. Paulius Rubikauskas. „Lietuvos globėjas šv. Kazimieras“, Vilnius 1993 m.
• V. Daugirdaitė-Sruogienė. „Lietuvos istorija“, Tėvynės Mylėtojų Draugija, Chicago 1956 m.
• A. Vijūkas-Kojelavičius. „Lietuvos istorija“, Šviesa, Kaunas 1989 m.