M. Liugienė: Verbų sekmadienį plakimą vadinkime palaiminiu

Likus savaitei iki Velykų švenčiamas Verbų sekmadienis. Šv. Kazimiero ordino narė, Vilniaus etninės kultūros centro vyriausia edukacijos koordinatorė Marija Liugienė priminė, kokia yra tikroji verba ir kaip reikėtų pasitikti šią dieną.

Pirmosios verbos – palmių
Verbų sekmadienis daugelyje Europos šalių yra vadinamas Palmių sekmadieniu. Toks jų šventinimas katalikų liturgijoje atsirado V amžiuje.
„Žmonės pasitiko į Jeruzalę atvykusį Jėzų Kristų, tiesdami jam po kojomis palmių šakas”, – pasakojo M. Liugienė.
Nuo seno manoma, kad šventintos šakelės turi gydomų galių ir saugo namus nuo perkūno bei audrų.

Šventintą verbą lietuviai laikydavo užkišę už švento paveikslo ar pastogėje. Tautodailininkė M. Liugienė pasakojo, kad žmonės smilkindavo namus su uždegta verba ir giedodavo giesmes, kurios, buvo tikima, padėdavo išvengti perkūno pasekmių.
Tikintiesiems ne mažiau svarbu buvo panaudoti verbą ir gydant ligonį.

„Tikintieji gerbdavo verbą kaip amžinai žaliuojantį augalą, kuris apsaugo ir gydo, pavyzdžiui, ligonius kiti liesdavo šakele ir linkėdavo jam pasveikti”, – teigė tautodailininkė. Verba, pasak M. Liugienės, iš sergančiojo padėdavo išvaryti blogąsias jėgas.

Plakimą vadinkite palaiminimu
Pagal lietuvių papročius, tikroji verba yra žaliuojančio kadagio šakelė, kuri simbolizuoja amžinai žaliuojantį, kupiną gyvasties augalą. Pasak M. Liugienės, visi skubėdavo ieškoti pirmųjų, pumpurais sprogstančių šakelių ir rišdavo jas raudonu vilnoniu siūlu, kuris vėliau būdavo naudojamas kaip rankos riešo skausmų malšintojas.

„Ieškodavome tų karklų, žilvičių, kadagių, kurie turėdavo daugiausiai pumpurų, tai buvo tokia laimė, taip pasitikti pavasarį”, – entuziastigai kalbėjo M. Liugienė.

Surištas šakeles žmonės nešdavosi į bažnyčią, kur vėliau grįžę su pašventintomis plakdavo vieni kitus. Pasak Ordino narės, motinos stengdavosi savo atžalas išplakti dar miegančias, tikėdamos, kad tai vaikams suteiks gyvybingumo. Plakant kitus kartojama : „ne aš plaku, verba plaka! Ar žadi margutį”? Toks ritualas, pasak M. Liugienės, yra laikomas savotišku palaiminimu.

Verba paprastai namuose yra laikoma metus, iki kitų Verbų sekmadieinio. Ypač svarbu ją laikyti pagarbiai ir jokiu būdu negalima jos išmesti.