Vargonų gausmas, suplėšytos partitūros, rojaus obuoliukai ir kitos Modus vivendi būsenos
Menas kuriamas čia ir dabar, muzikos kalba vienija erdvę ir laiką…
Šiais žodžiais galėtume apibūdinti klausytojų, vėlyvą spalio vakarą, po nuostabaus koncerto vis dar lūkuriuojančių vienos įspūdingiausių Helsinkio Tempelaukio bažnyčios prieigose, nuotaiką. Granito uoloje iškalta šventovė (Temppeliaukion kirkko) garsėja ne tik tobula akustika, bet ir tvyrančia sakralia aura… Sugrįžkime tad į koncerto pradžią…
Iškilmingas renginys, aukščiausią profesinį meistriškumą pasiekę atlikėjai, iliustruoja puikią Lietuvos ir Suomijos valstybių muzikinio bendradarbiavimo dermę. Renginio orkestras – seniausias Suomijoje (įkurtas 1819 m.) Ginkluotųjų karinių pajėgų pučiamųjų orkestras (vyr. dirigentas mjr. Pasi-Heikki Mikkola). Savo apsilankymu koncertinį vakarą pagerbė Lietuvos Respublikos ambasadorius Suomijoje Valdemaras Sarapinas su ponia, ambasados darbuotojai. Kviestinis vakaro koncertmeisteris ir dirigentas – Vytautas Lukočius (Lietuva), daugelio konkursų laureatas, dirigavęs ir bendradarbiavęs su žymiausiais pasaulio orkestrais. Šį kartą pasiklausyti maestro V. Lukočiaus diriguojamo kūrinio – choralinės fantazijos „Šv. Kazimiero choralas“ (2011 m.), atvyko ir pats autorius – dirigentas, aranžuotojas, LMTA doc. Kazys Daugėla (Lietuva). Kviestinis svečias – šių dienų gyva muzikos legenda – dirigentas ir solistas (trombonas) Mike Svoboda (JAV, Šveicarija). Koncerto metu skambėję kūriniai – tarsi sujungiantis, apgaubiantis amžius Muzikos šydas…
Nuaidėję pirmieji K. Daugėlos „Šv. Kazimiero choralo“ garsai žiūrovus tarsi priartino prie XV-ojo amžiaus… Ir Vavelio rūmų menės, ir išlikę karalaičio Kazimiero ranka surašyti dokumentai, tylus, bet tvirtas pamaldumas, stebuklai jau prie Šv. Kazimiero kapo… Žemiškojo gyvenimo epizodai skriejo pro klausytojų akis, tai palydimi subtilių „Pulkim ant kelių“ giesmės tonų, tai gaubiami galingo vargonų finalinio „fortissimo“… Tyla, salė keletą akimirkų nuščiūva ir visoje erdvėje griaudžia ovacijos…
Ir vėl keliaujame Laiko juosta.
Mike Svoboda kūrinys „Love hurts-Carmen remix“ (2003 m.) – tik tikriems muzikos gurmanams… Pats autorius šio veikalo interpretacijoje – solistas, trombono virtuozas, subtiliausius kūrinio niuansus perteikia drauge su orkestru. Ir vėl žiūrovai regi – amžiną kovą dėl meilės, žymiosios G. Bizet operos temų fragmentus, improvizacijas… O tada – tada „Fluxus“! Visa savo esme – performansas čia ir dabar. Orkestro atlikėjai vienas po kito ima partitūrų lapus, juos plėšia pusiau, ir dar pusiau! Iki tol orkestrui dirigavęs V. Lukočius padeda batutą, pasitraukia nuošaliau ir galingu balsu uždainuoja – nuaidi keli fragmentai iš populiarių arijų… Dirigento vietą užima pats M. Svoboda, ką tik padėjęs į šalį tromboną – trumpai stovi veidu į orkestrą, kilsteli tai vieną ranką, tai kitą, tada pasisuka į žiūrovus ir tęsia… Pavieniai garsai, orkestro atlikėjų pabrėžtinai rimta veidų mimika, publikos šypsniai ir čia pat, klausytojų plėšomi popierių lapai… Tąkart kūrėjais tapo visi, abipus dirigento pulto…
Finalinėje koncerto dalyje skambėjo retai atliekamas kūrinys – kompozitoriaus Nikolai Mjaskovski‘o (1881-1950) Simfonija Nr. 19 (1939 m.). Kompozitoriaus biografijos, kūrybos raida glaudžiai susijusi, pasak muzikos kritikų, su rusų moderniosios simfoninės mokyklos pradžia. 27 simfonijų, 13 styginių kvartetų, daugybės miniatiūrų, kt. kūrinių autorius vis dėlto buvo „ne tas kompozitorius, kurio reikia revoliucijai, muzikines temas pateikia ne iš liaudies ir masių pozicijų, bet brėžia savo individualią liniją“, – taip 1920 m. rašė muzikos kritikas B. Asafjev. Įdomu, kad 1920-1930 m. N. Mjaskovski‘o kūriniai plačiai skambėjo Vakarų Europoje, JAV, o pagal 1935 m. CBS apklausas pateko tarp dešimties garsiausių tuometinių moderniosios muzikos kūrėjų, kurie „išliks per artimiausius šimtą metų“. Sąraše buvo minimi tokie kūrėjai kaip S. Prokofjev, S. Rachmaninov, R Strauss, J. Sibelius, M. Ravel. N. Mjaskovski‘s, įgijęs karinį inžinerinį išsilavinimą 1902 metais, vėliau baigė Sankt Peterburgo konservatoriją. Studijų metais su tuomet dar jaunu studentu S. Prokofjev‘u prasidėjusi draugystė tęsėsi visą gyvenimą. Beje, Helsinkyje anuomet gyvenę ir tolimi Mjaskovskių giminės – muzikų Gorodenskių šeima. N. Mjaskovski‘s laikomas moderniosios rusų (kai kur pabrėžiama „sovietų“) simfoninės muzikos kūrėju, jo kūriniai turi ryškų individualų braižą, kupini emocingų niuansų, melodingų variacijų. Kompozitoriaus biografai užsimena apie „trapų, intravertišką, mistikos elementų kupiną charakterį“. Matyt, nekonfrontavimas su sovietų valdžia, padėjo išgyventi pačiam N. Mjaskovskiui, taip pat ir jo seserims, kai 1918 m. žiemą žuvo „senojo režimo“ kompozitoriaus tėvas – carinės armijos generolas…
Tokia tad buvo kelionė muzikine erdve…
Paskutinis akordas… Jau palikus įstabios bažnyčios skliautus, atriedėjo mažas rojaus obuoliukas, nuo vienišos, kone ant pliko granito augančios obelaitės…
2016 m. spalis, Kaunas-Vilnius-Helsinkis
Aprašė Kristina Savickytė-Giedraitienė
