Mindaugas Tomonis ir jo Žinia keliauja per Lietuvą

2015 5 lapkričio2018 2 vasario OSC inf. 1290 Views

Lapkričio 5 d. Signatarų namuose Šv. Kazimiero ordinas ir „Lietos“ labdaros fondas sukvietė vilniečius į atminimo vakarą „Mindaugas Tomonis ir jo Žinia“. Renginys skirtas paminėti M. Tomonio – poeto, filosofo, Lietuvos aktyvistų fronto dalyvio, kovotojo už Lietuvos laisvę – 75 -ąsias gimimo ir 40 -ąsias žūties metines . Sausakimšoje Signatarų namų salėje vakaras pradėtas Tautiška giesme. Po LR himno stojusią rimties tylą sudrumstė M. Tomonio pareiškimas, rašytas dar 1974m.

Pranešimus skaitė: Mečys Laurinkus „Žinia“, Rimantas Gučas „Vaikystės aidai“, Gediminas Radzevičius „M.Tomonis ir kūryba“, Vytautas Bogušis „Disidentas M.Tomonis“, Alvydas Medalinskas „Intelektualai ir nepriklausomybė“. M.Tomonio eiles skaitė Ramūnas Abukevičius. Vakarą vainikavo Šv. Kazimiero bažnyčios choro „AVE VERUM“ atliekami kūriniai (Vad. V.Ruzgys).

Minėjimo renginiai taip pat vyks:

2015m. lapkrčio 13 dieną 18 val. Kauno įgulos karininkų ramovėje.

2015m. gruodžio 4 dieną 17:30 val. Panevėžio sąjudžio muziejuje.

Mečys Laurinkus „Žinia“

Prieš keturiasdešimt metų ant geležinkelio bėgių ties Rasų kapinėmis Vilniuje rastas poeto, religijos filosofo, piliečio ir maištininko Mindaugo Tomonio (g.1940) kūnas.

Parengęs kelis eilėraščių rinkinius, bet jų neišleidęs, atskirus eilėraščius skelbęs oficialioje spaudoje, Dievą rašęs iš didžiosios raidės, savilaidai parengęs teosofinę studiją „Žinia“, kaip pilietis viešai pareiškęs, kad Lietuva turi būti nepriklausoma ir ta proga atsisakęs pagal savo specialybę kaip chemikas dalyvauti Kryžkalnio monumento, skirto Tarybinei armijai išvaduotojai, restauravime, viešai pasipriešinęs bažnyčių pavertimu muziejais ir sandėliais, Tomonis tapo ne tik savo kartos žmonėms atsakingai gyvenančio intelektualo simboliu.

Į gyvenimą reikia žiūrėti atsakingai, lyg tai būtų tavo profesija – rašė ispanų filosofas Ortega – y – Gaset, ir Lietuvos istorija kupina tokių žmonių. Juos visus sieja daug plika akimi nematomų gijų, kurios dar menkai tyrinėtos. Lietuva turi daug istorijų: politinę, ekonominę, valstiečių, karinę, net rūmų ar dinastinę, bet kol kas neparašyta pilietinė ir intelektualinių maištų istorija. O juk būtent intelektualiniai maištai, pradedant devynioliktu amžiumi, lėmė, kad Lietuva galėjo pasiskelbti nepriklausoma valstybe ir atsigauti beveik beviltiškoje situacijoje.

Todėl, kad visais laikais, net ir tamsiausiais, rasdavosi į Tomonį panašios asmenybės. O kas gi pagaliau buvo Emilija Pliaterytė , vos matoma rikiuotėje, stojusi prieš caro kariauną, kas ta ištisa jaunų intelektualų – džiovininkų plejada, gimstant valstybei, beveik pienburniai literatai ir kunigai pokario miškuose? O kiek metų buvo R.Kalantai?

Tačiau ne žmogaus amžius svarbu. Patriotizmas – paslaptingas reiškinys ir pats iš savęs nepaaiškinamas. Jam reikalingas kontekstas. Be konteksto sunku suvokti ir Mindaugą Tomonį.

M.Tomonio kontekstas – net keli pasipriešinimo variantai ano meto sistemai, kurie buvo būdingi chruščioviniam atlydžiui keičiantis į neostalinizmą. Kaip nebūtų keista konstatuoti, tam tikras nepasitenkinimo murmesys prieš Maskvą girdėjosi net sovietinėje Lietuvos nomenklatūroje.

Kremlius nutarė baigti spręsti bendros kalbos imperijoje problemą, t.y. surusinti visus. Lietuvos partiniuose užkulisiuose tam pasipriešino. Menkai tyrinėtas atvejis.

Kita pasipriešinimo prievartiniam kolektyvizmui ir niveliacijai forma buvo intelektualinis individualizmas. Jis apėmė gana platų sovietų imperijos intelektualų sluoksnį. Lietuvos sovietmečio inteligentija, išsilavinę ir bent kiek kritiškiau mąstantys gyventojai tik formaliai dalyvavo valstybės gyvenime. Tai buvo net ne pasipriešinimas, o individualistinis atsiribojimas, užsidarymas savo kiaute, garsiai nekomentuojant valdžios, daug laiko skiriant tyliai savišvietai ir nesigiriant, ką naujo sužinojai ar perskaitei, jei tai bent kiek kirtosi su oficialia ideologija. Ypatinga atsiribojimo forma buvo vos ne katakombinė bochema, intelektualų „vakaruškos“ su nemenku alkoholio kiekiu, po kurių valdžia kėlė „siuvo“ bylas pagal principą: kas blaiviam galvoj, tas girtam ant liežuvio.

Ypatingą vietą jau ne atsiribojime, bet pasipriešinime užėmė disidentai. Deja, į juos visuomenė žiūrėjo kaip į kankinius, bet jų pėdomis nesekė.

Įtakingiausias ir pavojingiausias sovietinei valdžiai buvo religinis pasipriešinimas, gerai organizuotas, konstruktyvus, kovojantis ne tik su ateistine valdžia, bet ir su intelektualams būdingu nusivylimu ir pesimizmu.

Šiai maišto tėkmei ir priklausė Tomonis. Jo įsitikinimu, intelektualas neturi teisės užsidaryti dramblio kaulo bokšte, jis privalo sąmoningai dalyvauti visuomenės gyvenime ir prie bet kurios santvarkos siekti tiesos ir ją be baimės viešai skelbti. Išsilavinęs žmogus negali nusisukęs praeiti pro ateizmo muziejumi paversta Šv. Kazimiero bažnyčią, jis privalo į ją užeiti ir lankytojų knygoje parašyti, jog taip negalima daryti. Taip pasakęs M.Tomonis taip ir elgėsi.

Žmogus, anot jo, skiriasi iš kitų gyvūnų ne tik protu, estetiniu jausmu, bet ir moraliniu apsisprendimu, kuris kyla iš moksliniu pažinimu pasiektos žinios apie Dievo įkvėptą pasaulio sąrangą.

Tai ir yra gana per trumpą laiką parašytos teosofinės studijos „ Žinia“ pagrindinė mintis.

Poezijos autoritetas Sigitas Geda yra sakęs, kad Tomonio poezija „egzaminą išlaikė“ ir pats autorius minėtinas iškiliųjų menininkų plejadoje. Apie Žinią profesionalų filosofų atsiliepimų nesu matęs.

Man atrodo, kad Tomonio filosofinis – teosofinis kūrinys yra žinomo mokslininko paleontologo bei katalikų teologo Teilhard de Chardin(1881 – 1955) ,siekusio suderinti evoliucijos teoriją su tikėjimu, platus komentaras , įterpiant savas teosofines shemas ir pakeliui dar pasiginčijant su marksizmu.

Daug vietos Tomonio veikale skiriama M.K.Čiurlionio kūrybai ir yra pirmoji ne menotyrinė, bet filosofinė jo kūrinių interpretacija.

Dabar Teilhard de Chardin pagrindinį veikalą „Žmogaus fenomeną“ galima nusipirkti prekybos centre vos ne greta daržovių skyriaus, tačiau sovietmečiu tai buvo sunkiai pasiekiama knyga. Ne vienam anuometiniam Lietuvos intelektualui, neabejingam katalikybei, bet gūžiantis nuo jos dogmatikos, tejardizmas, užsimojęs mokslo šviesoje atnaujinti tikėjimą, buvo labai artimas.

M.Tomonis žinojo, jog kalbasi su panašias dvasines problemas pergyvenančiais amžininkais ir daug kartų ne tik sau įrodinėjo, kodėl dėl asmens ir tėvynės laisvės reikia aukotis. Tomonis nesigėdijo skambių žodžių ir frazių, kurių ypač gausu filosofinės studijos pabaigoje, tikėjosi dialogo ir ginčo su kitaip manančiais, nes žinojo, jog Dievo šviesa vienodai krenta ir ant tikinčių ir ant ironikų.

M.Tomonis nebuvo vienišius maištininkas paguodai rašantis eilėraščius. Tomonis iš prigimties buvo menininkas , su aiškia pasaulėžiūra, tarnavęs Lietuvos ateičiai ir vienas iš atgimstančios tautos piliečių, kuriuos jis vadino šviesiaeiviais.