Ieškojimas naujo

Pokalbis su gamtos m. dr. Romualda Ulevičiene.

– Jūsų straipsniai „Žmogaus“ žurnale išsiskiria netradiciniu požiūriu į mokslą. Kaip atsitiko, kad klasikinis mokslas pradėjo Jūsų nebetenkinti?
– Tai atsitiko maždaug prieš 10 metų, kai pirmą kartą giliau susimąsčiau apie gyvenimo prasmę. Į rankas pateko „Okultizmo enciklopedija“, kurią bestudijuodama staiga suvokiau, kad joje rašoma apie tuos pačius bųties dalykus, kaip ir Biblijoje, tik iš kito atskaitos taško. Tai, turbūt, ir buvo tas pirmasis vėjo gūsis, iš pagrindų sujudinęs mano „kietojo“ materialistinio mąstymo karkaso sienojus. Pamačiau, kokia visgi fragmentiška yra ta mąstymo struktūra, kuria iki šiol naudojausi, kiek daug joje „uždraustų“ zonų, „baltų dėmių“, įvairiausių „užtvarų“ ir netgi „užminuotų zonų“, dėl kurių daugelis proto erdvių tampa tiosiog neprieinamomis. Supratau, kad negaliu sau leisti toliau žaisti tų intelektualiųjų žaidimų, padedančių užmiršti savo mechaniškumą ir automatinį gyvenimo būdą. Todėl pradėjau rimtai ieškoti.

– Kodėl palikote tradicinį mokslą?

– Rimtai užsiimti mokslu – prabangos dalykas, kadangi šiuolaikinė aparatūra ir medžiagos labai brangiai kainuoja. Mūsų vargana Lietuvėlė kol kas negali sau leisti tokios prabangos. Taigi nemačiau jokios perspektyvos, todėl ir išėjau. Jeigu tobulėjimą laikyti įgimtu žmogaus instinktu, kaip nurodė J. B. Lamarkas (1744 – 1829), tai daug kas paaiškėja. Tada, žinoma daug ko dar nesupratau, tačiau tvirtai žinojau viena – reikia ieškoti. Pasitikėjau intuicija.

– Mokslo srityje visgi išdirbote 18 metų, apgynėte daktaro disertaciją… Ar nejautėte baimės palikdama visą tai?

– Kiekvienas žemiškų požiūriu normalus žmogus siekia stabilumo. Atsidūrę kokioje nors palankioje būsenoje, mes prie jos prisirišame ir iš visų jėgų priešinamės, kad neįvykų priešingai, t. y. kad neprarastume tų pozicijų. Tai visiškai natūralu, nes taip esame genetiškai užprogramuoti, ir tokiu būdu pasireiškia žmogaus savisaugos instinktas. Tačiau kita vertus, stabilumas pateisinamas tik tuo vieninteliu atveju, kai žmogus aiškiai jaučia adekvatų savo dalyvavimą evoliucijos procese, ir todėl subjektyviai pergyvena tikrą laimës jausmą. Jis patenkintas, ir jam daugiau nieko nereikia. Visi kiti ,taip vadinami „nepatenkintieji“ turi nebijoti keistis. Tai vienintelis būdas tobulėti. Bet kuri baimė – tai vartai į jėgą, žinias ir laisvę, kadangi gamtoje visur veikia vienas ir tas pats dėsnis: bet kuris procesas, kai jis užsibaigia, virsta priešybe. Visos priešybės turi savybę pereiti viena į kitą.

– Ar tai reiškia, kad Jūs nieko nebijote?

– Ne. Aš dar daug ko bijau. Bet žinant baimės „struktūrą“ galima sąmoningai su ja dirbti. Kažkur skaičiau, kad norint išsikapstyti iš vandens sūkurio, nereikia veltui eikvoti jėgų – reikia nusileisti į dugną – ten piltuvo jėga silpnesnė ir išplauksite. Baimės trukdo pamatyti visumą, išplėsti sąmonės ribas, todėl jų reikia sąmoningai savyje ieškoti, ir su jomis dirbti.

– Kokia mokslo šaka, Jūsų nuomone, šiuo metu yra labiausiai priartėjusi prie visumos suvokimo?

– Per paskutiniuosius 25-30 metų susiformavo naujas mokslas „Sinergetika“. Šis pavadinimas kilęs iš graikiško žodžio „synergia“, reiškiančio bendrą veikimą. Viena iš pirmųjų šį terminą panaudojo antropologė Rulf Benedikt, 1941m. Ji tyrinėjo agresijos pasireiškimą įvairiose gentyse ir visuomenėse, ir pastebėjo, kad visuomenės narių agresyvumas priklauso nuo visuomenės socialinės sruktūros. Jei socialinė struktūra palanki tiek atskiro individo, tiek ir visos grupės atžvilgiu, tokiose visuomenėse agresijos beveik nebuvo. Mokslininkė tokią socialinę tvarką pavadino auskštos energijos visuomene. Ir priešingai, visuomenė su žema sinergija – tai visuomenė, kurioje individas veikia savo paties naudai, o visos visuomenės požiūriu padaro daug žalos. Tokios visuomenės nariai linkę į agresiją. Vėliau „sinergijos“ terminas paplito daugelyje kitų sistemų.

Labai populiarus žemos sinergijos pavyzdys – vėžio ląstelė. Ji jau nebedirba viso organizmo naudai, kaip kitos, normalios ląstelės, o eina savo nuosavu keliu, besidaugindama likusių ląstelių sąskaita. Dabartinis chaosas visuomenėje rodo žemą jos sinergijos lygį. Bet juk niekas nenori gyventi tokiame chaose, todėl turime ieškoti išeities.

Ilgą laiką klasikinio mokslo pasaulio modelis į atsitiktinumą žiūrėjo kaip į kažką išoriško, neesminio. Pasaulyje vykstantys procesai buvo įsivaizduojami kaip grįžtantys laike, nusakomi, tai jų vystymasis gali būti nuspėjamas tam tikram laiko tarpui. Ir tai buvo teisinga arti pusiausvyros esančių sistemų atžvilgiu (pvz. totalitarinis rėžimas), kurių evoliucija vyko palyginti ramiai. Visiškai kiti vystymosi dėsniai pradeda galioti, kai sistema išeina iš pusiausvyros, tampa nepastovia, kai joje įsiviešpatauja chaosas: mažiausias fluktuacijos (nukrypimai nuo vidurkio) neužgęsta, o pradeda augti, vystytis į naujas struktūras. Klasikinio mokslo požiūriu fluktuacijos – atsitiktinis nukrypimas nuo vidurkio – greitai niveliuojamas. Sinergetikoje fluktuacijos išauga iki sistemos mąstų ir gali tarnauti naujos sistemos kūrimąsi. Taigi labai bendrai sinergetiką galima būtų apibudinti kaip mokslą apie universaliuosius gamtos ir visuomenės vystymosi dėsnius.

Man sinergetika įdomi tuo, kad joje įžvelgiu tai, kas galėtų padėti atskleisti patį kūrybos mechanizmą. Mano nuomone, sinergetika galėtų atsakyti į klausimą „Kaip atsiranda nauja?“. Iš sinergetikos rezultatų išplaukia labai svarbus netradicinis požiūris į atsitiktinumą: atsitiktinumas – tai kūrybinis, konstruktyvus pradas, jis kuria pasaulį.

– Ar nemanote, kad visa tai gali taip ir likti teorijomis?

– Nemanau, nes vieną kartą teko praktiškai įsitikinti sinergetikos teorijų veiksmingumu. Pavyzdžiui, imkim kad ir rezonansinio sujaudinimo poveikį vystymuisi. Valdantis poveikis į vystymosi procesą gali būti efektyvus tik tada, kai jis yra suderintas su vidinėmis tos sistemos savybėmis, t. y. rezonansinis. O tai reiškia, kad svarbu ne poveikio jėga, ne stiprumas, o teisinga jo erdvinė organizacija (topologija), “architektūra”, simetrinis atitikimas. Tada ir labai silpnas poveikis gali būti labai efektyvus. Iš principo tame kaip ir nieko nėra naujo. Visi nuo seno žinomi indų jogoje, kiniečią ušu, japonų karate, rytų medicinos ir akupunktūros metodai tai ne kas kita, kaip žmogaus rezonansinės savireguliacijos būdai.

– Paskutiniu metu itin suaktyvėjo žmonių susidomėjimas įvairiomis dvasinėmis praktikomis, netradiciniais gydymo būdais ir pan. Ką galėtumėte patarti šioje sferoje?

– Patarčiau nepamiršti, kad pasaulis yra vieningas ir tobulindamas save, žmogus kartu tobulina ir pasaulį nei daugiau nei mažiau, negu rūpindamasis kitais žmonėmis arba išorinėmis aplinkybėmis (Kai neregys bando vesti neregį – abu gali atsidurti duobėje). Be atitinkamų žinių kad ir tas pats gerumas ir noras padėti kitam gali virsti trūkumu. Viskas priklauso nuo to, iš kokių pozicijų stebime situaciją: iš savo riboto, asmeninio „Aš“ atskaitos taško, ar iš taip vadinamo grynojo „Aš“ pozicijų. Tai du visiškai skirtingi atskaitos taškai, ir jų pagimdytos išvados gali skirtis diametraliai priešingai. Kai žmogus bando šias abi pasaulio matymo perspektyvas suderinti vienuose supratimo rėmuose, susiduria su įvairiais paradoksais, kadangi abu požiūriai esti teisingi tik tos sferos, iš kurios jie yra kilę, požiūriu. Gerai yra pasakiusi E. Rerich: „Visi dėsniai slypi mūsų sąmonėje: plečiantis sąmonei, plečiasi ir dėsniai“. Visi tie „kiti pasauliai“, tai tik mūsų sąmonės fokusas, o tie „kiti kūnai“ – „astralinis“, „mentalinis“ ir t.t., tai atitinkamos žmogaus sąmonės būsenos. Kitu aspektu žiūrint, begalybė pasireiškia kaip tam tikro elemento, arba „kokybės“ plačiąja prasme, pasikartojimas.

– Ar egzistuoja materialistinio mokslo ir metafizikos suderinimo perspektyva?

– Taip, ji visiškai reali, kadangi uždaruose filosofinių ordinų centruose tokie tyrimai buvo atliekami nenutrūkstamos tradicijos rėmuose. Kaip nurodo Vašingtono Ezoterizmo akademijos prezidentas Luisas Ortega, žemiausiame mokslinio tyrimo lygmenyje naudojamas analizės metodas, aukštesniame – sintezės, o pačiame aukščiausiame tyrimo lygmenyje būtinas metafizinis tyrimo instrumentas – mateza. Šis hermetinio tyrimo metodas atspindi metafizinę įdėjų reikšmę aukščiausių Mega kosmoso principų lygmenyje. Jau senokai yra sukurtas ontologinis kompiuteris, kuris sugeba prasiskverbti į tikros o ne virtualios realybės paslaptis. Jo prognozių žemutinė riba – 85 proc., bet daugelis programš artėja prie 100 proc., kai tuo tarpu pagrindinio pasaulio strateginių tyrimų centro prognozės pasitvirtina tik 62 proc.. Pasak Luiso Ortegos, jau koks 15 metų šie tyrimai susiję su ontologine dirbtinio intelekto tyrimo kryptimi, vystomi Paryžiaus, Amsterdamo, Niujorko, Barselonos ir kitų mokslinių centrų akademiniuose fakultetuose.

– Ačiū už pokalbį.

Aprašė Jonas Dainius