„Skylė – kūrybinis sambūris, pilnas Lietuvos ir saulės

Aistė Smilgevičiūtė ir Rokas Radzevičius kartu su kūrybiniu sambūriu „Skylė“ savo poetiška, baltiška ir itin spalvinga muzika daugiau nei 20 metų gaivina klausytojų tautinę atmintį. Šiemet jau antrą kartą Vasario 16-osios proga skambėjo patriotinė programa „Broliai“.

Muzikos pasaulyje „Skylė“ yra vienas tų retų pavyzdžių, kaip kantrybė ir sąžiningumas (pirmiausia su savimi), pirmenybės teikimas skambesiui ir tikrumui, o ne populiarumui atveda į kiekvieno kūrėjo išsvajotą tašką, kur susitinka išgyventa kūryba ir ištikimas tos nuoširdžios kūrybos gerbėjas. Sambūrio idėjinis vadas R. Radzevičius sako, kad po ilgų sunkaus darbo metų pagaliau atėjo laikas, kurį būtų galima palyginti su Kristijono Donelaičio „Vasara“. Panašu, kad alternatyvios muzikinės ir poetinės minties, paremtos filosofija, mitologija ir istorija, skleidėjai atrado savo bendraminčius. Ir ne tik Lietuvoje.

Pokalbis su A. Smilgevičiūte ir R. Radzevičiumi 2015-ųjų pradžioje.

Praėjusius metus užbaigėte teatralizuotu muzikiniu pasakojimu „Saulės kelionė“. Prie šio prieš 20-metį pirmą kartą rodyto reginio atgaivinimo dirbote didžiąją dalį praėjusių metų. Kokiomis nuotaikomis, mintimis gyvenate šiandien?

Aistė: Per ganėtinai trumpą laiką reikėjo daug visko nuveikti, dar ir Kalėdas atšvęsti. Šventėm koncertuodami. Tai buvo įdomus periodas.

Rokas: Buvo labai aktyvus pasiruošimas, įdėjom daug meilės ir jėgų.

Aistė: Bet jau spėjome atsigauti, pailsėti ir susigalvoti naujų iššūkių. Svarstėme, ar šiemet rengti Vasario 16-osios koncertą, nes ne tiek daug laiko liko pasiruošimui – tik pusantro mėnesio. O viską padaryti norisi ne prasčiau nei pernai.

Kelintą kartą rengiate šį koncertą?

Rokas: Būtent „Broliai“ skambės antrą kartą. Nesinorėjo, kad tie broliai „išsibarstytų“.

Aistė: Vistiek, programa jau yra sugalvota „nuo iki“: su apšvietimu, koncerto dramaturgija, vizualizacijomis.

Rokas: Taigi, pagalvojom, kad kartą metuose tokį kokybišką koncertą mūsų jėgomis galima padaryti, o geriausia data tam – vasario 16-oji. Pernai pabandėme, išdrįsome, neblogai išėjo, taigi, šiemet drįstame vėl.

Užsiminėte, kad šiemet, kaip ir pernai, bus kviestinių svečių. Iš kur jie ir kas jie?

Rokas: Šiemet pasikvietėme svečių net iš keturių kaimyninių valstybių. Iš Ukrainos atvažiuos grupė „TaRūta“, iš Baltarusijos „Trubeckoj“, iš Latvijos „Skyforger“, o iš Lenkijos – Piotr Karpienia. Tai muzikantai, kuriuos sutikome koncertuose, susipažinome per pažįstamus. Skelbimų nedavėme jų ieškodami. Tai artimi žmonės, lojalūs, palaikantys tas pačias vertybes.

Tikriausiai ne atsitiktinai svečiai yra būtent iš šių valstybių?

Rokas: Tai mūsų kaimynai, su kuriais turime įvairių istorinių bendrumų, nepaisant to, kad pastaruoju metu mus bando sukiršinti. Ypatingai norėjau pasikviesti kažką iš Lenkijos, nes paskutiniu metu juntamas tendencingas noras mus sukiršinti. O juk lenkai visada buvo Lietuvos sąjungininkai.

Užpernai vykote koncertuoti į Ukrainą, iš Ukrainos į Lietuvą taip pat buvo atvykę muzikantai. Papasakokite apie tai daugiau – kaip tai prasidėjo, ar palaikote ryšius su tais žmonėmis iki šiol?

Rokas: Važiavome gruodžio mėnesį. Tai buvo pats pakilimas po Maidano, žmonių dar nešaudė. Nusprendėm nuvažiuoti pagroti. Ten susipažinome su režisiere Larisa Artiugina, kuri yra jaunų kinematografininkų susivienijimo „Babylon 13“, fiksavusio ir rengusio Maidano dokumentiką, narė. Ji buvo atvykusi ir į Lietuvą. Tai tikriausiai artimiausias ten užsimezgęs ryšys.

Šiemet savanorių choras „Gentis“, susibūręs pernai, specialiai Vasario 16-osios koncertui, vėl kvietė prisijungti naujus narius. Ar tai reiškia, kad dalis buvusių savanorių atkrito?

Rokas: Mintis suburti tokį chorą gimė iš noro įtraukti kuo daugiau žmonių, pasyvių klausytojų į patį procesą ir leisti jiems pabūti atlikėjais. Paskelbėm, kad kviečiam, prisirinko tų žmonių ir puikiai pakoncertavo. Po to jau nebenorėjo skirstytis, taigi visus metus teko užsiimti su choru. Pirmą kartą dauguma susirinkusiųjų norėjo dainuoti tiktai „Brolių“ programą, todėl vėliau ir išėjo. Kai kurie šiemet vėl grįžo, nes vėl dainuosime „Brolius“.

Aistė: Ne tik dėl to – juk ne visi žmonės turi galimybę vaikščioti į tiek repeticijų visus metus. Pavyzdžiui, yra žmonių, kurie turi keturis vaikus ir darbą, todėl tai ganėtinai sudėtinga. Bet štai, vasario 16-oji ir jie vėl grįžta. Atranką vėl paskelbėme tam, kad dėl tų pačių priežasčių kaip ir pernai dar daugiau žmonių galėtų prisijungti.

Rokas: Pirmą kartą nebuvo didelių kokybės reikalavimų, nedarėm didelės atrankos, ar moka, ar nemoka dainuoti.

Aistė: Tai buvo daugiau pilietinė akcija.

Rokas: Kadangi dabar žmonių daug, tai padarėme griežtesnę atranką – tam, kad sustiprintume kokybę.

„Savanorių choras“ gali skambėti mėgėjiškai, bet, kaip žinia, „Gentis“ išties daug repetuoja…

Rokas: Taip, jie tikrai daug dirba, dukart per savaitę vyksta repeticijos. Didelis galvos skausmas man tas choras ir didelis džiaugsmas. Tai tikriausiai didžiausias praėjusių metų atradimas – net albumo per tą chorą neįrašėm, visą energiją „suvalgė“ choras…

Aistė: Ne tik choras…

Kalbant apie albumą, tai šis, būsimas albumas turėjo būti itin moteriškas, įkvėptas moters pasaulio, išgyvenimų…

Aistė: Turėjo… Tai labiau buvo mano vizija, bet, kaip visada, yra ir kitų vizijų. Mes esam linkę vieni kitų vizijų neatmesti, kažkaip jas sujungti. Kol kas viskas yra labai gyva: netikėtai ir choras į tą albumą „įšoko“, nors vizijose jo galbūt ir nebuvo…

Rokas: Iš tiesų, tas choras viską kiek sujaukė, nes užuot įrašinėjęs naują albumą, ėmiau kurti jiems grynai chorines dainas, atsirado įkvėpimas. Man patiko tų žmonių entuziazmas: jie tokie gyvibingi – jaučiau didelį įsipareigojimą prieš juos. Choras įnešė daug šviežumo. Kad ir kokia ta mūsų grupė būtų išmani, bet bėgant metams viskas šiek tiek „apsivelia“, ima trūkti gyvumo. Jie tokia šviežuma, todėl pasidarė smagiau kurti dainas jiems negu albumui.

Bet jau grįžtate pamažu prie to albumo ar viskas dar toli, toli?

Rokas: Grįžtam.

Aistė: Jau net padarėm kelias perklausas su visais grupės nariais, pažiūrėjom, kur viskas krypsta, išsakėm pastabas.

Taigi, esate nuolatiniame kūrybiniame procese. Ar šiais metais vėl bus visų laukiami lygiadienio koncertai, toje pačioje vietoje, tuo pačiu laiku?

Aistė: Bus.

Kokių dar turite minčių, sumanymų šiems metams?

Rokas: Reikia tą albumą pabaigti.

„Saulės kelionė“ tikriausiai taip pat nebuvo rodoma pirmą ir paskutinį kartą – kartosite?

Aistė: Tikimės, kad taip, nes į tai sudėjome daug energijos ir jėgų. Jei kartosime šiemet gruodį, tai norėtųsi klaidas ištaisyti, kurios buvo, ir šį reginį parodyti dar tvirtesnį. Kas čia žino – dar tiek daug laiko – smegenys dar taip gali susidrumsti visokiais chorais ir nechorais, gal kas išvis naujo atsitiks. Bet apie pakartojimą galvojame.

Rokas: Savo veikla artėjame prie tokio repertuarinio, teatrinio varianto. Net nežinau, ar sąmoningai, ar nesąmoningai. Tačiau net ir to paties atlikėjo, grupės kiekvienas koncertas yra kitoks – tarsi atskiras spektaklis.

Šį teatrinį atspalvį „Skylė“ daugiau ar mažiau turėjo visuomet…

Rokas: Turėjo, tačiau viskas buvo labiau išsibarstę, buvo sunku planuoti, kas kada bus ar nebus. Kai pradėjome rengti lygiadienio koncertus, atsirado atskaitos taškai – pavasaris, ruduo. Tuomet iškart viskas susitvarkė, atsirado harmonija ir patiems lengviau tapo, ir publika žino, laukia.

Gyvenime, kūryboje, kaip ir gamtoje, yra tam tikri etapai. Kokius kūrybinius etapus jau praėjote ir kaip apibūdintumėte tą, kuris yra dabar?

Rokas: Jei palyginčiau su žemdirbyste, tai būtų derliaus nuėmimas. Iš tiesų, jau pakankamai daug metų grojame ir pirmus penkiolika vien tik dirbome, nebuvo jokios grąžos. Šalia kūrybinio darbo dar yra ir toji nematoma organizacinė pusė – anksčiau viską darėme patys, o viską vienu metu daryti yra labai sunku, galima išprotėti. Dabar viskas taip gražiai išsivystė su choru – ir žmonių, galinčių prisidėti prie organizacinių dalykų atsirado. Dabar esame pajėgūs suorganizuoti didelį renginį, o dar prieš ketverius metus tikrai nebūtume galėję to padaryti. Tos pačios „Saulės kelionės“ nebūtume padarę: kūrybiškai – taip, bet visa kita būtų buvę neįmanoma.

Ateityje gal praplėsime savo veiklą kitais koncertais, pastatymais, atsiras dar kitos datos – galbūt Joninės.

Aistė: Tikriausiai atsiras Vėlinės. Jeigu albumo jau niekaip nepavyks pabaigti, tai greičiausiai bus Vėlinių programa.

Rokas: Tos dainos, kurias kuriam su choru, būtent ir yra skirtos Vėlinėms.

Kaip gimė ši Vėlinių programa?

Aistė: Manau, kad viskas išėjo atsitiktinai. Nuvažiavome į prigimtinės kultūros seminarą ir ten skaitė paskaitą apie Vilniaus krašto laidotuvių muziką. Buvo labai įdomu, paaiškėjo, kad tai, ką dabar per laidotuves dainuoja Vilniuje gyvenantys lenkai katalikai, yra išverstos senoviškos dzūkiškos dainos. Išlikusios ir melodijos. Lenkijos lenkai nustebo išgirdę tas dainas, nes jose galima įžvelgti pagonybės ir krikščionybės sandūros apraiškų.

Rokas: Toks savotiškas fenomenas – Vilniaus lenkai yra tarsi užsikonservavę, išlaikę senoviškas lietuviškas dainas, kurių net patys lietuviai nebedainuoja.

Aistė: Taigi, tai buvo inspiracija „Dūšelių“ atsiradimui.

Rokas: Tose dainose yra užfiksuota dūšelės pomirtinė kelionė, kaip ji eina pagyventi į nendrę, paskui į epušėlę, paskui dar kažkur, kol galų gale supranta, kad reikia eiti į dangų. Dainuojami tokie tarsi pamokymai, kaip dūšelei elgtis. Dalis išlikusių archaiškų tekstų nebeturi melodijų, tai aš sau leidau jas sukurti ir pradėjau galvoti apie vientisą, siužetinį kūrinį. Jis dar tik gimsta, yra tik galvoje. Tai galėtų būti panašu į Orfėjo mitą, būtų toks lietuviškas jo variantas – kelionė į pomirtinį pasaulį gelbėti savo mylimo mirusio žmogaus. Šiais metais nepadarysim tikriausiai, reikia albumą kurti…

Aistė: Taip, aš manau, kad albumą reikia pabaigti…

Kada buvo išleistas paskutinis jūsų albumas – prieš kelerius metus?

Aistė: Prieš penkerius, 2010-aisias.

Rokas: „Broliai“. Naujajame albume visko bus: ir latviškai Aistė dainuos, ir prūsiškai.

Aistė: Ir žemaitiškai…

Žemaitiškai, kaip tikra žemaitė, mokate, o latvių kalbą suprantate ar tik tas dainas, kurias dainuojate?

Aistė: Ne, latviškai nemoku. Tik tiek, kiek lietuvis šiaip gali susivokti latvių kalboje.

Rokas: Dar vieną turiu fix idėją, kurią šiais metais norėčiau įgyvendinti – išleisti vinilinę „Brolių“ plokštelę, galbūt net dviem kalbomis: lietuvių ir ukrainiečių. O gal dar ir baltarusių. Norėtųsi, kad tai būtų tokia plokštelė, kuri pasklistų plačiau, ne tik Lietuvoje…

Šv. Kazimiero ordinas kūrybinį sambūrį „Skylė“ ir savanorių chorą „Gentis“ remia patalpomis, audio/video technika repeticijoms, teminiams susibūrimams ir muzikos albumų įrašymui.

Nuotr. iš asm. archyvo.