A. Navickas: didžiausia bėda – kad iš gyvenimo norim per mažai

Gyvenime yra daug svarbių dalykų. Kiekvienam jie – skirtingi. Tačiau, kaip sako filosofijos daktaras ir Bernardinai.lt vyriausiasis redaktorius Andrius Navickas, visi mes siekiame laimės. Apie tai, kodėl ieškome jos ten, kur jos nėra, apie kelius ir klystkelius su gerbiamu Andriumi kalbėjomės šurmuliuojančioje Vilniaus knygų mugėje. Čia jis pristatė antrąją savo knygą.

Šiemet Bernardinai.lt mini gražią, 10-ies metų sukaktį. Kas Jus džiugina ir kas liūdina šiandien?

Labai sunkus klausimas, nes negalvoju apie tai, kas liūdina. Daugiau galvoju apie tai, kas džiugina – apie tai, kad 10 metų galime daryti tai, kas mums atrodo svarbu, kas mums rūpi, kad yra labai nuostabūs žmonės, su kuriais galime dirbti, kad visi esame kaip šeima. Visa tai yra labai džiugu.

Kas Liūdina? Galbūt kartais patys save labiausiai liūdiname, nes ne visada esame tokie, kokie norėtume būti. Nesame tokie operatyvūs, nesame tokie profesionalūs, nesame tokie viską spėjantys ir sugebantys pritraukti įvairių komentarų, iš įvairių pusių. Iš tiesų, visada atrodo, kad mūsų skaitytojai nusipelnė vis geresnių ir geresnių dalykų. O šiaip, visgi yra daugiau dalykų, kurie mus džiugina, nei tų, kurie mus liūdina.

Sakėte, kad „plaukiate prieš srovę tam, kad uždegtumėte žvakę“…

Tai buvo klausimas. Vienas mūsų šūkių buvo – „užuot keikus tamsą, uždekime žvakę“ – užuot keikę situaciją, geriau padarykime tai, ką mes sugebame toje situacijoje. O mano knyga paprasčiausiai vadinosi „Plaukiantiems prieš srovę“, kuri buvo apie tai, kad kiekvienas krikščionis turėtų būti žmogumi, kuris išdrįsta plaukti prieš srovę. Kažkas sujungė tuos du dalykus ir pajuokavo – kaip galima plaukiant prieš srovę dar degioti žvakes… Bet manau, kad tai neprieštarauja vienas kitam. Plaukti palei srovę šiandien reiškia būti patenkintiems, priimti tą vartotojišką pasaulį, nesirūpinti dėl kenčiančio kito žmogaus ir panašiai. Todėl mes bandome plaukti prieš srovę, negalvojame, kas yra populiaru, o galvojame, kas yra teisinga. Ir šiuo atveju mums tikrai labiau rūpi tiesos tankis, o ne reitingai.

Kaip manote, kodėl gėris, tiesa niekada nebuvo ir tikriausiai nebus populiaru, kodėl tai nėra ta didžioji srovė?

Matote, kas gera, teisinga… Man atrodo kiekvienas žmogus siekia sau laimės, žmogus nori to gero ir teisingo. Bet mes turime polinkį išsiaiškinti kiekvienas savo įnorį paskelbti gerą ir teisingą. Mes labai norime komforto, negalvojame apie ilgalaikę perspektyvą, į ką tai nuves, kokie bus padariniai. Ir tai turbūt yra natūralu. Nesakau, kad mes esame labai kitokie, tik gal mes priverčiame žmogų susimąstyti apie tai, kas yra anapus tokių trumpalaikių srovių, blykstelėjimų, blizgučių.

Mąstyti niekados nėra populiaru, visada yra lengviau, kai už tave mąsto. Aš manau, kad yra absoliuti dauguma žmonių, kurie norėtų mąstyti, bet jie vis neturi tam laiko, turi įvairių pasiteisinimų. Ir ačiū Dievui, sakyčiau, kad nutinka bėdos, kurios mus priverčia sustoti ir padeda pradėti mąstyti. Atrodo, kad kiekvienam žmogui reikia pribręsti. Klausimai turi pribręsti mūsų gyvenimuose.

Užsiminėte, kad per dešimtmetį Bernardinai.lt skaitytojai keitėsi. Kaip ir kas tai lėmė?

Kai mes pradėjome, visi sakė, kad niekas neskaito ilgų tekstų internete, žmonės tarsi norėjo labai teisingų atsakymų, o ne klausimų. Manau keičiasi tai, kad mūsų auditorija tampa tokia labiau „bernardiniška“, kaip aš sakau. Mes patys užsiauginome savo auditoriją ir ta auditorija augina mus – tai toks abipusio auginimo veiksmas. Galima sakyti, tampame pakantesni absoliučiame nepakantos vandenyne, kai atrodo, kad kiekvienas kitas tau esąs priešas. Džiaugiuosi, kai atrandu, kad Bernardinuose skaitytojai yra atlaidesni šiek tiek, ir visų pirma – ieškantys.

Iš kur kyla noras daryti gera net susiduriant su begale sunkumų kiekvieną dieną?

Nežinau. Mums tokio noro nekyla, mes tik dirbame savo darbą ir dar už tai gauname pinigus, įsivaizduokite (šypsosi – aut past.)… Nevadinčiau to geru darbu. Mes paprasčiausiai bandome gerbti save, gerbti skaitytoją ir bandome galvoti apie tai, ko mes norėtume, jeigu būtume skaitytojais. Viskas yra iš didelio egoizmo. Jeigu būtų daugybė žurnalų, interneto dienraščių, knygų, kurių mums užtektų, mes tikrai nieko nedarytume ir mieliau būtume skaitytojai, o ne leidėjai. Bet kadangi to neturime…

Patikėkite, būna liūdniausia, kai gauni žurnalą „Bernardinai.lt“ – jis toks gražus, geras, o tu esi visą jį perskaitęs. Iš vienos pusės džiaugsmas, kad išleidome, bet pagalvoji, kad juk aš visą jį esu perskaitęs… (juokiasi – aut. past.) Todėl aš visada labai džiaugiuosi, kai kas nors išleidžia gerą knygą ar žurnalą – tikrai labai tuo džiaugiuosi. Ir tikrai mes nemanome, kad esame išskirtiniai, mes tik uždegame žvakes, kurios mums patinka ir džiaugiamės, jei atsiranda žmonių, kuriems tai patinka.

Kokios buvo paskutinės geros Jūsų skaitytos knygos, kurias rekomenduotumėte perskaityti?

Priklauso nuo auditorijos. Man yra labai brangi knyga, kuri galbūt ne tiek buvo pastebėta – „Laisvė ir tikėjimas“ – pasakojimas apie dešimt disidenčių. Tai tikrai patrauklus pasakojimas, kuris tinka jaunimui, parašytas trilerio forma. Kita knyga – „Cupės ir Zupės gyvenimas bei nepaprasti nuotykiai“ – visiškai kitokios pasakos, su genialaus vaiko – Jarlo (Jarlas Aleksandras Brantingas – aut. past.) piešiniais ir jo motinos (Silvija Laurenčikaitė – aut. past.) tekstais. Ši knyga tinka ir vaikams ir suaugusiems. Jei trečią pridėjus – tikriausiai reiktų savo knygą reklamuoti ir sakyti – skaitykite „Kelio bendrija”, man ji labai patinka. Bet manau, kad, jei galit, kol dar galit, neskaitykit tokių knygų, kurios jums kelia klausimus. Jei jums visko pakanka, tai viskas yra gerai. Jei jau kažko neramu širdy, jei jau norisi kažko, skaitykit. Manau, kad tokios knygos gali padėti. Arba, vietoj šitos, yra Gendručio Morkūno „Švęskit kosmose ir tvarte“, tikrai nuostabi, visų amžių, visų profesijų, visų progų, knyga.

Kaip gėriu užkrėsti kitus? Ar lengva suburti aplink save komandą, bendraminčius?

Mes nesame kažkoks virusas! Iš mūsų tyčiojasi, sako, kad mes esame gėrio bacilos (juokiasi – aut. past.). Mes nieko nebandome užkrėsti. Matote, čia yra kaip su priklausomybe. Sakoma, kad kai suserga žmogus, suserga ir jo aplinka. Kai pats žmogus pradeda sveikti, pradeda sveikti ir kiti. Mes paprasčiausiai bandome dalintis būtent tuo kažkuo – pagarba vienas kitam. Kai gerbiame vienas kitą, toje aplinkoje norisi būti ir kitiems žmonėms. Taip ir atsiranda viskas.

Ar lengvai jie, bendraminčiai, ateina?

Taip. Jei dar turėtume pinigų, tai iš vis jų būtų daug (juokiasi – aut. past.). Turiu omeny, kad iš tikro reikia gyventi, reikia pragyventi. Čia jau be humoro sakau – žmonių, kurie norėtų būti kartu, yra labai daug. Bet mūsų galimybės, deja, yra labai labai ribotos. Dėl to irgi išgyvename. Nes žmonių, kurie nori, trokšta, jaučia alkį kažko kito, yra labai daug. Kartais galvojame, kad dauguma žmonių yra blogi, bet absoliuti dauguma jų yra tikrai geri.

Vienas filosofų yra pasakęs, kad didžiausia žmonijos bėda yra jų abejojimas, jog būti geru – verta. Kaip Jūs manote, kokia yra giliausia Lietuvos šiuolaikinės visuomenės žaizda?

Man atrodo, kad labai sveika būtų paskaityti apie Motiną Teresę ir iš jos daug ko pasimokyti. Pasimokyti elementarių dalykų, frazių. Pavyzdžiui, viena iš jų – „Viešpats neprašo iš mūsų, kad mes būtume veiksmingi ir sėkmingi. Jis prašo, kad mes būtume ištikimi ir teisingi“. Paprasčiausiai nereikia bijoti gyventi tai, kas jums atrodo teisinga ir nebijoti gyventi tame, ką jums liepia sąžinė. Gyvenimas su ramia, šviesia, skaidria sąžine, man atrodo, yra pats didžiausias turtas. Mes pervertiname pinigus, o tie dalykai, kurie yra širdyje, ir yra svarbiausi.

Neseniai pasirodė naujausia, antroji, Jūsų knyga „Kelio bendrija“. Apie ką ji?

Apie tą patį klausimą – apie tai, ką šiandien reiškia būti žmogumi ir ką reiškia šiandien būti krikščionimi. Dar vienas klausimas – ar krikščionybė dar yra aktuali. Iškreipiama kartais krikščionybė, kai mes Dievą bandome paversti savo tarnu, savo įrankiu, o ne bandome iš tikrųjų jį priimti kaip gydytoją. Knygoje daug nuoširdžių klausimų, kurie skaitytoją priverčia susimąstyti, kas man yra tikėjimas, kas man yra kelionė, ko aš galiu tikėtis, ar aš iš tikrųjų iš gyvenimo nenoriu per mažai. Daugumos žmonių, mano manymu, problema yra ta, kad jie iš gyvenimo pradeda norėti per mažai, pradeda galvoti, kad man pakanka to, ką aš turiu, man pakanka televizoriaus… Bet iš tikrųjų Viešpats mus sukūrė tam, kad būtume daug laimingesni. Atsiverti tai laimei ir yra krikščionybė.

Koks Jūsų didžiausias troškimas šiandien?

Jeigu kalbame apie šią akimirką, tai turiu daug troškimų. Vienas jų yra, kad Aušra (kolegė – aut. past.), kuri čia stovėjo, neperšaltų, kad Jurga (kita kolegė – aut. past.) nepavargtų, kad šiandien šias knygas pavyktų ramiai susidėlioti… Kad dukrai nuo streso 12-oje klasėje „nenuplauktų stogas“, kad mano mamai ranka užgytų – daug labai tų troškimų, bet visi jie yra labai paprasti, kasdieniški.

Jeigu labai jau pompastiškai sakant, didžiausias pavojus kiekvieno žmogaus gyvenime yra visose savo gyvenimo veiklose prasilenkti su Jėzumi – neduok, Dieve.