R. Adomaitis: dainuojantis jaunuolis turi atramos tašką

Kovo pradžioje Šv. Kazimiero ordinas pirmą kartą įteikė „Lelijos garbės ženklo“ apdovanojimą – už šviesuomenišką veiklą Šiaulių mieste, jaunuomenės kūrybinių galių ir asmenybių ugdymą, dvasinės kultūros raišką ir pilietinio orumą sklaidą visuomenėje. Nominacija atiteko vienam ryškiausių šio laikmečio muzikų, visas jėgas ir kūrybiškumą atiduodančių Lietuvos jaunimui – Remigijui Adomaičiui.

Šiaulių miesto šviesuolis, dirigentas, muzikas, pasaulinių konkursų laureato – Šiaulių miesto moksleivių namų berniukų ir jaunuolių choro „Dagilėlis“ meno vadovas ir dirigentas, Šiaulių „Dagilėlio“ dainavimo mokyklos direktorius taip pat yra ir akcijos „Berniukai be smurto ir narkotikų“ iniciatorius bei vykdytojas.

R. Adomaitis sako, kad savo darbui tenka atiduoti visą save. Tačiau švytintys jaunų žmonių veidai atperka viską.

Gimėte Kazlų Rūdoje, Marijampolės rajone. Kaip atsidūrėte Šiauliuose ir kas Jus čia atvedė?

Atsidūriau visai atsitiktinai – tikrai niekada negalvojau nei gyventi, nei dirbti Šiauliuose. Atvykau paprašius berniukų chorui, žinojau, kad čia galima įkurti gerą chorą, tam buvo sąlygos. Seniai turėjau mintį dainuoti berniukų chore, po to – sukurti chorą pačiam. Iš pradžių – idėja buvo kurti chorą visai kitame mieste, bet pasiūlius atvažiuoti į Šiaulius, čia ir pasilikau.

Kaip atsirado šiandien visų mėgstamas ir gerbiamas, Lietuvą garsinantis berniukų choras „Dagilėlis“?
Iš idėjos. Atvykau su mintimi įkurti chorą kartu su mokykla, kad būtų galima rengti įvairius projektus ir kūrinius, kurių galvoje buvo tikrai nemažai ir įgyvendinti juos tikrai norėjosi. Ši idėja, kad ir labai sunkiai prigijo Šiauliuose, sunkiai skynėsi kelią, tačiau pamažu ėjo į priekį.

Iš pradžių nebuvo lengva ir berniukai nelabai noriai ėjo dainuoti – pasportuoti buvo lengviau. Visgi, laikui bėgant, atliekamų kūrinių kokybė gerėjo, prasidėjo kelionės, o su jomis ir intensyvesnis kūrybinis darbas, kadangi vaikams tai buvo didžiulis paskatinimas. Kuo daugiau koncertų, tuo labiau vaikai jaučiasi reikalingi, tuo daugiau atiduoda jėgų ir ratas įsisuka.

Kas sunkiausia, norint išlaikyti sėkmingą, augantį ir profesionalų kolektyvą?

Reikia įdėti tikrai be galo daug darbo ir atsižadėti daugelio dalykų. Praktiškai, gyvenimas virsta darbu, hobis yra darbas, šeima gyvena – darbu, pažįstami – taip pat. Visi jau žino, kad pradėjus bet kurią kalbą, visos jos pasibaigia „Dagilėliu“ (juokiasi – aut. past). Nieko nepadarysi, sakau, taip jau yra… Visos mintys yra nukreiptos į vieną tašką, į vieną tikslą. Ir, manau, kad tai nėra neteisinga ar negerai, nes kuo daugiau galvoji, tuo daugiau kyla idėjų, minčių, tuo daugiau savo sumanymų realizuoji.

Su gabiais vaikais dirbate daugiau nei 20 metų. Kaip Jūsų akimis jie keičiasi? Kas Jus labiausiai džiugina?

Manau, kad vaikai mažai kuo skiriasi. Tiesa, galbūt kompiuterinis gyvenimas, internetinė erdvė dabar juos labiau keičia. Keičiasi ir tėvai, žinoma, nuo kurių priklauso vaikų elgsena. Tačiau iš prigimties, kaip aš sakau, visi vaikai yra geri. Tik, galbūt, ne visi patenka į tą teigiamą terpę, dėl to matome ir neigiamų pavyzdžių. Tačiau dainuojantis berniukas, manau, vis tiek, kad ir kaip jį gundytų ta mūsų aplinka, jis turi galimybę jai atsispirti, jis turi atramos tašką.

Galiu tikrai pasakyti, kad dalis vaikų yra išgelbėti iš gatvės gyvenimo ir iš pačių blogiausių įtakų. Būna, kad polinkis, matai, tam yra, bet, kai jie dainuoja kolektyve… Nes tai ne tik kolektyvas – tai komanda. Mes gyvename tarsi šeimyninį gyvenimą, kaip skautai – ir keliaujam, ir kartu valgį gaminam, turim rūpintis patys savimi. Tai yra didžiulė mokykla, kuri keičia vaikus, o taip pat ir tėvus. Į mūsų koncertus ateina tėveliai, kurie anksčiau nėra buvę koncertuose. Jie pirmą kartą ateina į katedrą, kai giedame mišiose. Manau, kad mes keičiame ne tik vaikus, bet ir visą aplinką, susijusią su jais.

Kokie artimiausiai Jūsų planai, iššūkiai laukia?

Yra vienas didelis iššūkis šiais metais, apie kurį paskelbsime truputį vėliau. Kiekvienas koncertas, manau, yra iššūkis, nes vaikai yra vaikai, jie nėra tokie prognozuojami, kaip profesionalai – nors ten irgi visko būna. Vaikai – labai jautrus organizmas. Koncertas priklauso nuo akustikos, nuo žmonių reakcijos netgi. Todėl kiekvienas išėjimas į sceną yra savotiškas iššūkis, ėjimas į priekį, bandymas pajausti, ką jie jaučia. Bet kuo daugiau koncertų, kuo daugiau iššūkių, tuo smagiau gyventi.

Šį pusmetį laukia kelionės į Čekiją, Vokietiją, koncertuosime Prahoje, Hradec Kralove, Berlyne, Halėje. Jau yra susiformavę ryšiai, mus kviečia kiti kolektyvai, koncertų organizatoriai. Žinoma, laukia Vilnius, čia koncertuosime gegužės mėnesį.

Ko palinkėtumėte sau ir kitiems?

Norėčiau palinkėti ištikimybės savo idealams ir ištvermės, siekiant savo tikslų, nes savo tikslo pasiekimas inspiruoja kitą tikslą. Taip tie tikslai niekada nesibaigs. Tas džiaugsmas, kai pasieki vieną savo paties iškeltą viršūnę po kitos, kai supranti, kad po truputį vis kyli… Kad ir nedidelės tos viršūnės, bet jos leidžia nuolatos judėti į priekį. Tas džiaugsmas, kai matai jaunus žmones švytinčiais veidais, muzikuojančius, suprantančius, ko tu nori… Bendravimas ir bendradarbiavimas leidžia toliau svajoti.