In Memoriam Vytenis Rimkus
VYTENIS RIMKUS
1930 – 2020
Lapkričio 12 dieną netekome šv. Ordino nario, menotyrininko, profesoriaus, Šiaulių miesto garbės piliečio Vytenio Rimkaus.
„Esu įsitikinęs, kad meno žmonės turi ypatingos drąsos sakyti tiesą, nors Vyteniui Rimkui pokariu vos neteko sumokėti už tai gyvybės kainos. Tos vidinės tiesos vedini jie kuria ir nušviečia ne tik savo, bet ir kitų gyvenimus. Sudėtingą kelią nuėjęs V. Rimkus yra tapęs tikra miesto legenda, jis savo dvasia iš tiesų spinduliavo išmintį, tikėjimą, meilę gimtajam kraštui ir jo žmonėms“, – kalbėjo Artūras Visockas
Vytenis Rimkus gimė 1930-01-17 Zatišuose, Padubysio valsčiuje, Šiaulių apskrityje. Mokėsi Bagdoniškio ir Bazilionų pradžios mokyklose, Šiaulių berniukų gimnazijoje (dabartinė Juliaus Janonio gimnazija). 1949 m. kartu su tėvais buvo ištremtas į Sibirą. Ten jaunam kovotojui prieš sovietinį režimą paskirta mirties bausmė, vėliau pakeista į kalinimą lageriuose. 1958-aisiais Vytenis Rimkus grįžo į Lietuvą, dirbo šaltkalviu-dažytoju Šiaulių autobusų parke ir neakivaizdiniu būdu studijavo Leningrado L. Repino dailės institute, kurį 1966 m. baigė su pagyrimu.
1974 m. V. Rimkus apgynė dailėtyros daktaro, 1977 m. − dailėtyros habilituoto daktaro disertacijas, 1988 m. jam suteiktas profesoriaus laipsnis.
Daug dešimtmečių Vytenis Rimkus skaitė meno istorijos paskaitas Šiaulių universitete, vadovavo studentų ir magistrantų diplominiams darbams, buvo doktorantūros komitetų narys kituose Lietuvos universitetuose.
Profesorius V. Rimkus yra paskelbęs daugiau kaip 2 000 publikacijų periodiniuose leidiniuose, enciklopedijose, yra daugiau nei dviejų dešimčių knygų autorius. Už tautodailės populiarinimą profesoriui paskirta Lietuvos meno kūrėjų asociacijos premija. Jis aktyviai dalyvavo Dailininkų, Tautodailininkų, Mokslininkų sąjungų veikoje, yra Stasio Šalkauskio premijos laureatas.
Profesorius padėjo atrinkti ir grąžinti į Lietuvą visuomenės veikėjų Venclauskių dokumentinį turtą, jo paskatinimu šios šeimos rūmai buvo padovanoti Šiaulių „Aušros“ muziejui.
2015 metais kultūros ministras V. Rimkui įteikė aukščiausią Kultūros ministerijos garbės apdovanojimo ženklą „Nešk savo šviesą ir tikėk“, kuris skiriamas labiausiai Lietuvos kultūrai ir menui nusipelniusiems asmenims pagerbti.
Profesorius Vytenis Rimkus ne kartą buvo renkamas Šiaulių miesto tarybos nariu. Miesto kultūros, mokslo, švietimo visuomenei jis žinomas kaip legendinė asmenybė, turėjusi poveikį miesto ir visos Lietuvos dvasiniam gyvenimui.
Šiaulių miesto savivaldybės informacija
Šaltą 2020-ųjų lapkričio 12 dieną, šiais metais atšventęs savo 90-metį, į Amžinąją Šviesą iškeliavo mūsų 0rdino narys, Šiaulių miesto ir rajono Garbės pilietis, habilituotas mokslų daktaras, profesorius Vytenis Rimkus.
Prof. Vytenis Rimkus buvo išskirtinė asmenybė Lietuvoje. Ir ne tik todėl, kad jis buvo žymus mokslininkas-menotyrininkas, parašęs ir išleidęs apie 60 knygų bei virš 6000 straipsnių spaudoje, enciklopedijose, leidiniuose, bet ir todėl, jog nei vienas parodos atidarymas ar bet koks su daile susietas renginys nebuvo laikomas prestižiniu, jeigu jame nedalyvaudavo prof. Vytenis Rimkus. O jis visur suspėdavo. Niekada neskubėdavo ir niekada nevėluodavo. Mokslinių knygų autoriai ir leidėjai didžiuojasi, jeigu leidinyje yra prof. Vytenio Rimkaus recenzija, įžanginis žodis ar atsiliepimas. Renginiuose jo žodis visada buvo orus, niekada nieko nepažeminantis, visada randantis asmenyje, kūryboje ar organizacinėje veikloje pozityvių raiškos aspektų.
Jo gyvenimo biografija — Lietuvos istorija. Tiek kultūros, tiek politine prasme. Jo tėvas Jaroslavas pasipiršo savo būsimajai žmonai vakarienės su poetu kunigu Maironiu metu. Šeima bendravo su iškiliausiomis Lietuvos ir pasaulio kultūros asmenybėmis. Sovietmečiu šeima buvo represuota ir ištremta į Sibirą. Kai Vyteniui buvo 21 metai, Sibire už nelegalų lietuviško laikraštuko rankraštinį leidimą buvo nuteistas… mirties bausme. Pasimėgavę teisėjai jaunuolio reakcija į tokį viešai paskelbtą nuosprendį, toliau tęsė, jog dėl jo jauno amžiaus mirties bausmė jam pakeičiama 25 metų kalėjimu. Visgi išliko, nepalūžo, dirbo, baigė mokslus, apsiginė disertacijas, tapo Lietuvoje profesoriumi, gerbiamu žmogumi, daugelio premijų, apdovanojimų, jų tarpe ir Šv. Kazimiero ordino Garbės medaliu, nuoširdžiu jo nariu. Priimdamas Ordino apdovanojimą Lietuvos Valdovų rūmuose jis kalbėjo: „Šią iškilmingą valandą priimdamas šventojo Kazimiero ordino garbės medalį aš save jaučiu ir suvokiu kaip eilinį Lietuvos pilietį, tvirtai įsitikinusį, kad tik gimtinėje įsitvirtinus ir kartu su ja praėjus sėkmės ir nesėkmės kelius gali tapti tėvynės piliečiu… Esu įsitikinęs, kad tik savąja kultūra mes galime išlaikyti savo identitetą, būti savitais Europoje ir pasaulio panoramoje. Mūsų kalba, literatūra, dailė, muzika, liaudies menas ir profesionalioji kūryba, galų gale švietimas ir mokslas – štai tos sritys ir gairės, kurioms turime atiduoti visas savo jėgas. Kad ta kūryba turi didžiulę galią, įrodė visi nelaisvės metai, kada lietuviškas žodis, meno kūrinys buvo tarsi plyta į pasipriešinimo eigą. Tuo mes liudijome ir dabar tebeliudijame pasauliui, kad esame, kad mes galime būti ir kad mes privalome būti… Tebūnie Lietuvoje mažiau pykčio ir daugiau meilės, o kelrodžiu tebūna šventojo Kazimiero žvaigždė.“
Jo mintys visada buvo gilios ir originalios. Dar taip neseniai jis kalbėjo: „Yra manoma, jog žmogus atsirado tada, kai jis pirmą kartą palaidojo savo gentainį. Gyvūnai vienas kito nelaidoja. Žmogus prieš milijonus metų jau rastas palaidotas. Tiksliau – žmogaus prototipas. Kas yra kapo iškasimas? Statyba, antkapis, piramidė? Atsirado tada, kai žmogus suvokė savo dvigubą egzistavimą – materialinį ir dvasinį. Suvokė, kad mirtis yra ne gyvenimo galas, o perėjimas į pomirtinį gyvenimą. Palaidojimas yra tarsi to pomirtinio gyvenimo būsto statyba. Vieta gyvenimui po mirties. Kuris, beje, tęsiasi iki pat mūsų dienų.“
Jo plačiu asmenybės akiračiu, filosofinėmis įžvalgomis, bendravimo nuoširdumu Šiaulių komtūrijos nariai nuolat džiaugėmės ir didžiavomės turėdami mūsų Šv. Kazimiero ordine tokią iškilią asmenybę.
Ir toliau, Vyteni, iš Lietuvos globėjo Šv. Kazimiero dangiškosios aukštybės padėk mums gyventi darant žmonėms, tautai ir valstybei gerus darbus. Nuotolinis mūsų bendravimas malda tęsis…
Būk laimingas Dievo Meilės glėbyje. Amžinoji Šviesa tau tešviečia…
