Varšuvoje pristatyta E. Gaspariūnaitės-Taločkienės personalinė paroda

2013-ųjų rugsėjį Varšuvoje Šv. Kazimiero ordino narė, tapytoja Emilija Gaspariūnaitė-Taločkienė pristatė personalinę parodą „Mano Lietuva“. Ją inicijavo Lietuvos Respublikos ambasada Varšuvoje ir Lietuvos dailininkų sąjunga, pažymint Baltų vienybės dieną.

Apjungė Lietuvą ir baltus
Baltų vienybės diena minima Lietuvoje ir Latvijoje pažymint 1236 m. rugsėjo 22 d. įvykusį Saulės mūšį. Jungtinės baltų genčių pajėgos pasiekė istorinę pergalę mūšyje ir įrodė etninių baltų genčių vienybę. 2000 m. rugsėjo 22-ąją, Saulės mūšio dieną Lietuvos ir Latvijos parlamentai paskelbė Baltų vienybės diena.

25 paveikslai – tiek autorės darbų eksponuojama Lietuvių kultūros centre Varšuvoje. Tiesa, dailininkė buvo parengusi ir atsivežusi daugiau darbų, tačiau vietos pakako tik minėtajam skaičiui. Parodos atidaryme dalyvavo Lietuvos ambasadorė Varšuvoje Loreta Zakarevičienė, Latvijos ambasadorius Varšuvoje Ilja Klava, LR Lietuvos kultūros atašė Varšuvoje Rasa Rimickaitė.

„Mano Lietuva“ – kolekcija apie Vilniaus miestą, istoriją ir baltus. Visa tai, pasak menininkės, apsijungia į mūsų šalį, mūsų Lietuvą.

„Tas pavadinimas labai tiko šiai šventei plačiąja prasme, nes darbuose galima pastebėti Vilnių, jo architektūrą, įamžintas istorijos datas, asmenybes, faktus bei baltų tematikos elementus,” – pasakojo Šv. Kazimiero ordino narė.

Pasak tapytojos, Vilniaus ir istorijos temų darbų užuomazgos buvo prieš Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo 750-ties metų jubiliejaus paminėjimą. Vienas pirmųjų dailininkės darbų istorijos tematika buvo skirtas karaliui Mindaugui. Tą kartą dailininkė taikė akvarelės techniką. Jis buvo eksponuojamas Vilniaus Rotušėje. Žvelgiant į autorės darbus, matyti, kad linijos reikalauja nepaprasto kruopštumo.

„Kruopščiai ir tobulai darau linijas, kiti eina, žiūri ir stebisi, kaip aš neišprotėju su tokiomis linijomis, smulkmeniškumu. Atvirkščiai, tas smulkumas, detalių valdymas labai gerai nervus ramina,” – šypsojosi E. Gaspariūnaitė-Taločkienė.

Parodos atidaryme suskambo ir dailininkės eilės
Atvykusių į parodą laukė staigmena: pagal tapytojos parašytas eiles bardus atliko dainininkas Vygandas Kazlauskas. Ponia E. Gaspariūnaitė-Taločkienė minėjo, kad labai vertina ir džiaugiasi šia bendryste.

„Renginio metu jis taip pat atliko dainas pagal Bernardo Braždžionio ir kitų lietuvių autorių eiles, malonumas ausiai ir širdžiai,” – gerų žodžių savo kelionės bendražygiui negailėjo dailininkė.

Kalbėdama apie Vilnių, apie sostinę, E. Gaspariūnaitė-Taločkienė iki šių dienų mena tas akimirkas, kada tapė dirbtuvėse Užupyje. Kone kasdien ji eidavo pro Arkikatedros aikštę, stabtelėdavo ir neskubėdama prisėsdavo ant suolelio, nuo kurio žvelgdavo į visumą, kuri ramindavo ir glostydavo širdį.

„Ir dabar maloniausia vieta vadinčiau būtent šią. Mėgstu vaikščioti senamiesčio gatvelėmis, tačiau ypač gera prisėsti ant tų suolų greta Šventaragio gatvės, nuo ten žvelgiu į Arkikatedros bažnyčios architektūrą, Šv. Kazimiero koplyčią. Žavi tai, kad nuo ten tiek daug dangaus, dar stebiu einančius žmones. Labai pailsiu tomis akimirkomis,” – kalbėjo E. Gapariūnaitė-Taločkienė.

Geriausias laikas tapymui

Kokį paros laiką žymioji dailininkė vadina geriausiu kūrybai? Ponia E. Gaspariūnaitė-Taločkienė ilgai negalvoja: rytas, laikas iki pietų. Būtent tada kambaryje krenta natūrali dienos šviesa, geriausias laikas tapyti.

Išgirdusi klausimą apie jaunus talentus, būsimus dailininkus, tapytoja atsidūsta.

„Jaunimas daro šiuolaikiškai – greitai. Tokia tendencija yra visame pasaulyje. Jie nori darbą atlikti labai greitai ir pagauti tokį spalvinį efektą, kuriame vyrauja daugiau purvo, tokio tragizmo. Juk jie jauni žmonės. Kartą, atsimenu, stebėjau dailės akademijos studentų parodą, atrodė, kad jie visi iš po žemių išlindę, tos spalvos visos. Jie akcentuoja žiarumą, bjaurastį nupiešdami tai kokius šautuvus, tai kraują. Ir negali nieko padaryti. Matau kartų didelius skirtumus ir supratimus,” – teigė dailininkė ir čia pat pridūrė, kad tapyboje laisvė – svarbus dalykas.

Autorė prasitaria, kad vienas svarbiausių dalykų – išlaikyti savo stilistiką. Jos teigimu, visi turi savo veidą, braižą darbuose ir tai galima atpažinti.

„Kai atpažįsti autorių iš jo stilistkos, o ne iš šalia paveikslo parašytos pavardės – tai jau yra daug. Dailininko, asmenybės įsikūnijimas į kūrinį, kuris yra atpažįstamas kitiems, tai yra svarbiausia,” – pokalbį baigė tapytoja.

Fotografijos iš asmeninio archyvo.