L. Užkuraitienė: moteris visais atvejais turi būti ori

Balio Dvariono muzikos mokyklos direktorei, Šv. Kazimiero ordino damai Laimutei Onai Užkuraitienei šįmet sukako 70-ties metų jubiliejus. Rafinuota, aristokratiška moteris nesureikšmina asmeninių švenčių paminėjimo, kur kas labiau ją džiugina akimirkos, praleistos operos ir baleto teatre ar atostogos gamtoje. Būtent pastarąjį šventimo variantą šįmet pasirinko L. Užkuraitienė.

Su ponia L. Užkuraitiene susitinkame B. Dvariono muzikos mokykloje. Ją direktorė vadina antraisiais namais, kuriuose ji dirba be nustatytų valandų. Ji maloniai palydi svečius iš savo darbo kabineto, nestokodama jiems dėmesio ir šiltų atsisveikinimų.

„Mano mamytė sakydavo, kad kaip mes pasipuošiame dailia suknele ar puošniais karoliais, taip turime iš namų išeiti su gera nuotaika, būti geranoriški. Tai grįš su kaupu. Ir iš tiesų, tai pranašiški jos žodžiai. Esu laiminga, nes dirbu apsupta talentingų, inteligentiškų ir gerų žmonių“, – su šypsena pasitinka L. Užkuraitienė.

Daug metų dirbate muzikos mokykloje. Ar pamenate pirmas savo darbo dienas, kokie buvo įspūdžiai?

Visą gyvenimą dirbu toje pačioje mokykloje. Iš pradžių buvau mokytoja, vėliau – skyriaus vedėja, po to tapau direktorės pavaduotoja, galiausiai – direktore. Ir labai gerai prisimenu darbo pradžią: aš mokiau muzikos istorijos. Pirmiausia, pradėdama dirbti aš mokiausi iš kitų mokytojų. Eidavau į jų pamokas ir stebėdavau, kaip jie dirba ir man būdavo nepaprastai nedrąsu pačiai atsistoti prieš mokinius. Dabar tai sunku įsivaizduoti todėl, kad man mokiniai tapo geriausiais draugais. Ir mano kontaktas su jais visada buvo labai geras. Aš nepamenu, kad per visus darbo metus būčiau turėjusi kokį nemalonų incidentą. Bet iš pradžių buvo beprotiškai nejauku, man atrodė: kas bus jeigu mokinys manęs kažko paklaus, o aš nežinosiu, ką jam atsakyti. Dėl to stebėdavau kitų mokytojų pamokas. Buvau įsitikinusi, kad stebėdama galiu išmokti, sužinoti, ką tokiomis situacijomis daryti. Matyt, ta vidinė baimė buvo tokia didelė, kad aš net šiandien prisimenu, bet tai trūko galbūt dvi tris darbo savaites, o vėliau aš pajutau, kad tie vaikai, kurie žiūri į mane, jie yra mano atžvilgiu geranoriški, kad jeigu ir bus tokia situacija, kai aš negalėsiu į kažką atsakyti, nieko tokio, mes tiesiog atidėsime tai kitai pamokai.

Tikrai visada jaučiau, kad mokiniai mane supranta, o aš visada stengiausi taip pat juos suprasti. Galiu drąsiai pasakyti, kad didžiausia laimė būti mokytoju, jeigu tu tą darbą myli. Todėl, kad pedagogo yra toks darbas, kuriame – nepaprastai didelis grįžtamasis ryšys: kiek tu įdedi, tu gauni trigubai visada. Laiškai, kuriuos gauni iš buvusių mokinių, tie pokalbiai, susitikimai, duoda tiek daug. Mokiniuose yra dalelė manęs, dėl to labai džiaugiuosi, kad niekada gyvenime neturėjau jokio konflikto su mokiniais. Todėl dirbdama administracinį darbą, tiek pavaduotoja, tiek direktore, aš visada kartoju mokytojams, kad nėra tokio mokinio, su kuriuo negalėtum rasti bendros kalbos. Šitai drąsiai kalbu todėl, kad per ilgą pedagoninį darbą žinau, jog tikrai nėra nei vieno vaiko prie kurio negalėtum rasti priėjimo. Reikia tik to labai norėti ir labai tuos vaikus mylėti.

Laimutė Užkuraitienė B. Dvariono muzikos mokykloje

Nemažai mokytojų teigia, kad šiais laikais sunku suvaldyti vaikus, pritraukti jų dėmesį. Ar iš tiesų dabar sudėtingiau dirbti su mokiniais negu prieš kelis dešimtmečius?

Taip, mokiniai iš tikrųjų skiriasi: tie kurie buvo anksčiau ir tie, kurie yra dabar. Bet gyvenime labai daug kas skiriasi. Mes kažkada gyvenome turėdami tik laidinius telefonus ir gyvenome. Dabar gyvename neįsivaizduodami, kad iš namų galėtume išeiti be mobilaus telefono. Viskas gyvenime keičiasi ir reikia prie to prisitaikyti. Lygiai taip pat pedagogas turi prisitaikyti prie kintančio jaunimo.

Anksčiau buvo vienos problemos, dabar kitos, bet prie to galima prisitaikyti, ir iš tiesų, jeigu pamokų metu suskamba mobilus telefonas, nereikia pulti mokinio, galima draugiškai paprašyti, kad jis paskolintų jį iki pamokos pabaigos. Reikia tą daryti draugiškai su šypsena, tuomet gausi tokį patį atsaką iš jo. Tiesiog, keičiantis viskam aplinkui, reikia ir pačiam pedagogui keistis. Šiais laikais yra kitoks gyvenimo tempas, užimtumas, ir be abejo, tie vaikai yra kiek kitokie, ir vėlgi, kaip žiūrint į stiklinę, kurioje iki pusės pripildyta vandens, galima pasakyti, kad stiklinė yra pustuštė arba apypilnė. Tad ir apie vaikus, kai kurie sakys, kad jie blogesni arba, priešingai, kad šiais laikais jie yra geresni, nes akiratis platesnis. Nepriklausomai nuo mokinio amžiaus, pedagogas turi jį vertinti kaip pilnavertį žmogų, kurio galbūt patirtis mažesnė. Ir gero pedagogo užduotis – tą patirtį didinti.

Maestro M. Rostropovičius ir L. Užkuraitienė

Kokie yra pedagogo darbo privalumai?

Pirmas privalumas: tu visada bendrauji su jaunais žmonėmis, gyveni jų mintimis, interesais ir tuo pačiu visada būni jaunas, nes prieš tavo akis visada jauni žmonės. Antra, tai yra galimybė save realizuoti per tuos jaunus žmones. Ką turi savyje vertingo, gali perteikti kitam, pasikeitimas patirtimi pedagogui yra labai didelė vertybė. Tu turi galimybę savimi pasidalinti ir tai daro tavo gyvenimą prasmingą.

Minėjote, kad nemažai mokinių tapo jūsų draugais. Ko reikia norint tapti jūsų artimu bičiuliu?

Visų pirma, kas mane žavi apskritai žmonėse, tai tikrumas ir nuoširdumas. Kadangi esu bendravusi su daug žmonių: mokinių, pedagogų, tėvų, turiu nuojautą. Iš pirmo žvilgsnio mano draugų tarpe yra labai skirtingų žmonių. Ir manęs kartais klausia, kaip aš galiu bendrauti su tokiomis skirtingomis asmenybėmis. Tačiau, jie galbūt skiriasi charakterio savybėmis, vienas yra ekstravertas, kitas intravertas, kitas kūrybingas, kitas labiau užsidaręs, bet vienija tai, kad žmonės yra tikri. Koks tu esi, ar linksmas, ar liūdnas, svarbiausia, kad tai būtų tikra. Man svarbu, kad bendraudama su žmogumi jausčiau, jog tai yra tikra. Svarbu, kad man nereikėtų prieš tą žmogų būti įsitempusiai, kad galiu sakyti tai, ką iš tiesų galvoju ir jis taip pat galės be įtampos kalbėti su manimi, nežiūrint amžiaus skirtumo, kuris gali būti labai didelis, bet tiesiog jauti komfortą, bendramintį. Mes galime skirtingai viską matyti, bet žiūrėti viena kryptimi, man tai yra labiausiai priimtini žmonių bruožai.

Vytautas Landsbergis ir Laimutė Užkuraitienė

Jūs daug metų dirbate vadovaujamą darbą. Kokia yra sėkmingo vadovavimo paslaptis?

Man atrodo, viena iš svarbiausių savybių – stengtis niekada nepažeminti kito žmogaus. Kai būna pedagogų posėdžiai, aš stengiuosi, kad jie praeitų pozityviai, stengiuosi kiekvieno žmogaus darbe pastebėti gerąsias puses, o jeigu matau pedagogo darbe trūkumus, su juo stengiuosi kalbėti ne prie kitų žmonių. Per daugelį vadovavimo metų pastebėjau, kad žmonės tai vertina. Ir dviese, akis į akį galiu išsakyti labai daug dalykų, jei mano supratimu, daroma kažkas netinkamo. Mūsų mokykloje yra arti trijų šimtų mokytojų ir jaučiu, kad su jais esame kaip šeima. Buvo situacija, kai mažino biudžetą ir aš ne pati savarankiškai sprendžiau, ar man dalį darbuotojų atleisti, ar rinktis kitą problemos sprendimo variantą. Tiesiog pranešiau visiems, kad biudžetas mažėja ir mes galime rinktis: ar mes kažką atleidžiame ir atlyginimai išlieka maždaug tokie patys, ar pasiliekame visus darbuotojus, tačiau gauname mažiau. Ir visi pedagogai buvo už tai, kad pasiliekame prie pastarojo varianto. Stengiamės, kad vienas kitą suprastume.
Patarčiau vengti bet kokių intrigų, apkalbų, skundų. Kai pradėjau dirbti direktore, pas mane buvo atvejų, kada atėję keli darbuotojai norėjo pasakyti kažką neigiamo apie kitą kolegą. Išklausiusi aš pasiūliau prisėsti ir palaukti, kol bus pakviestas tas žmogus, apie kurį buvo kalbama. Ir tada paprašiau, kad pakartotų tą informaciją, kurią man pasakė. Užteko kokių dviejų atvejų ir daugiau niekada nebūdavo, kad kas nors kažką bandytų apkalbėti ar man padaryti poveikį kito atžvilgiu.

Mūsų mokyklos pedagogai yra labai draugiški, galbūt padeda tai, kad turime daug kūrybinių projektų, kur dalyvauja skirtingi mokytojai su savo mokiniais. Tas bendras darbas nepalieka nė minutės laiko, kad tu galėtum užsiimti niekais. Nelieka laiko tam, kas galėtų bendrai nuotaikai pakenkti. Gero vadovo sėkmingo darbo pagrindas – pastebėti savo darbuotojų pasiekimus, pasidžiaugti jais. Ne mažiau svarbus dalykas, tai niekada neleisti sau užrėkti ar kalbėti pakeltu tonu su kitu. Juk būtent tai parodo žmogaus silpnumą bet kokiu atveju.

Dažnai pagalvoju, kad Dievas man davė didžiulę laimę dirbti tokį darbą, kuriame tu kiekvieną dieną gali jaustis tarsi šventėje, ne tik todėl, kad skamba muzika, ne tik todėl, kad aplink yra laimingi vaikų veidai, bet ir dėl to, kad tavo kolegos yra tavo draugai, tai yra nepaprastai didelė laimė. Kiekvienam vadovui linkėčiau su visais darbuotojais būti draugiškiems.Tai yra didelė laimė, ramus miegas ir gera nuotaika. Visada posėdžių metu tarsi maldelę sakau, kad savo darbo nesusiekite su savo atlyginimu, nes tada būsite nelaimingi. Galvokite, kad jūsų darbas yra galimybė save realizuoti, kad tai jūsų pomėgis. Tada būsite dvasiškai laimingi.

Profesorius Saulius Sondeckis ir Laimutė Užkuraitienė

Jūs turite savo kabinetą, kiek skiriate dėmesio daiktams, kurie čia yra? Kaip jums svarbi ta erdvė, kurioje dirbate?

Iš tikrųjų man tai yra labai svarbu ta prasme, kad čia yra daiktai, kurie teikia nepaprastai didelį dvasinį pasitenkinimą, nes vienu ar kitu atveju esu su juo susijusi. Šiaip kažkokiai specialiai estetikai nelabai turiu laiko. Kabinete yra dailininkės nutapyti darbai, kuri taip pat yra mūsų mokyklos mokytoja Edita Suchockytė. Šie paveikslai nutapyti tada, kai jai gimė dukrytė. Stebint juos galima pajausti, kaip jie teikia energiją. Taip pat mano darbo kabinete yra monsinjoro Kazimiero Vasiliausko portretas. Tai yra mano šviesaus darbo pradžia, kada aš pradėjau eiti direktorės pareigas, pakviečiau jį, kad pašventintų mokyklą. Man buvo svarbu, kad ne šiaip kunigas, o būtent tokia asmenybė tai atliktų. Tai žmogus, kurio biografija ir savybės žavėjo visą gyvenimą. Ir galiu pasidžiaugti, kad nuo to laiko, kai jis pašventino, mums iš tiesų sekasi: laimime konkursuose, esame kviečiami į svarbius festivalius. Tikiu, kad jis perteikė savo asmeninę aurą mokyklai ir kol jis buvo gyvas, dalyvaudavo kiekviename koncerte. Ir kai man būna sunku ar lengva, pasižiūriu į tą portretą ir jaučiu, kad jei sunku – tai suteikia man stiprybės, jeigu linksma – jis tarsi pasidžiaugia su manimi.

Taip pat ant mano stalo visada būna naujausi mokyklos mokinių apdovanojimai, pavyzdžiui dabar kaip tik turiu ir didžiuojuosi jų pasiekimais didžiosiose Maskvos scenose, tiek liaudies, tiek džiazo ansambliai buvo šiltai sutikti. Gavome daug padėkos raštų.

Kabinete galite pastebėti mokyklos vėliavą, kuri yra labai brangi, kadangi joje yra specialiai išsiuvinėtas Balio Dvariono profilis, jo portretas, mokyklos logotipas, taip pat neoficialus mokyklos himnas, kūrinys „Žvaigždutė“. Dažniausiai koncertus pradedame būtent šiuo kūriniu. Kartais jį atlieka choras, kartais atlikėjas. Mano kabinete galima išvysti ir krepšinio kamuolius, kurie yra paženklinti krepšininko Šarūno Marčiulionio parašais. Kiekvienas daiktelis čia turi istoriją.

Jūsų pažįstamų ratas labai platus. Paminėkite žmogų, su kuriuo buvo įsimintiniausias susitikimas, pažintis?

Tokių asmenybių yra labai daug. Norėčiau paminėti vieną talentingiausių dirigentų Mstislavą Rostropovičių, kuris lankėsi mūsų mokykloje, klausėsi mūsų simfoninio orkestro ir teigė, kad jeigu Lietuvoje yra tokių jaunimo orkestrų, vadinasi mūsų šalies laukia šviesi ateitis. Visada labai mielas susitikimas su Sauliumi Sondeckiu, kuris ne kartą dirigavo mūsų mokyklos simfoniniam orkestrui. Taip pat mūsų šalies prezidentė Dalia Grybauskaitė. Ne kartą teko stebėti, kaip ji sugeba išgirsti, pastebėti mūsų vaikus, grojančius prezidentūroje. Tad, buvo maloni staigmena, kai iš jos gavau asmeninį pasveikinimą jubiliejaus proga. Esu laiminga, kad mūsų mokiniai gali koncertuoti iškiliausioje salėje visoje Lietuvoje.

Laimutė Užkuraitienė vaikystėje

Jeigu turėtumėte galimybę susitikti su bet kokiu žmogumi tiek iš pasaulio istorijos, tiek šių dienų, kas tai būtų?

Gal nevisiškai atsakysiu į klausimą, bet spontaniškai tai atėjo į galvą. Tai būtų mano tėvelis ir mamytė, kurie buvo išskirtinės asmenybės ne tik dėl to, kad buvo mano tėtis ir mama. Tai buvo A. Smetonos laikų teisėjas, nepaprastai išsilavinęs, eruditas, kuris deja didesnę dalį gyvenimo praleido Jungtinėse Amerikos valstijose, bet per paskutinius savo metus jis grįžo į Lietuvą, buvo patriotas. Tėvelis mokėjo prancūzų, vokiečių kalbas. Buvo be galo malonu klausytis, kaip jis kalba jomis be jokio akcento. Su tėveliu galėjau diskutuoti bet kokia tema, pamenu, eidavome kartu į operos teatrą, jis galėjo kone kiekvieną ariją atkartoti.

Prisimindama mamytę, vėlgi, ji buvo puiki pianistė, galėdavome valandų valandas klausytis muzikos, aptarti tiek asmeninius klausimus, tiek džiaugsmus, tiek išgyvenimus. Visgi didžiausią pagarbą jaučiau ir geriausią pavyzdį tiek dvasine, tiek erudicine prasme mačiau savo tėvuose. Be galo jaučiuosi laiminga, kad turėjau tokius tėvus, kurie visų pirma buvo mano draugai. Iki šių dienų pamenu savo mamytės patarimus, kurį teigdavo, kad kaip svarbu išeinant iš namų pasidabinti tvarkinga suknele, dailiais papuošalais, ne mažiau svarbu iš namų išeiti gera nuotaika, būti geranoriškai, nes tada pats ir pritrauksi tą iš kitų. Ir iš tiesų, tai yra pranašiški žodžiai. Aš visada stengiausi tai vykdyti. Kitas jos patarimas buvo tas, kad jeigu iš tiesų nori susidaryti teisingą nuomonę apie žmogų, paklausyk, ką jis kalba apie savo tėvus. Mamytė buvo mano mokytoja gyvenimiškos išminties.

Laimutės Užkuraitienės mamytė

Jūs esate rafinuota, elegantiška, turite išskirtinį stilių. Iš kur tokia grožio samprata, žinios apie tai?

Mano šeimoje, pradedant močiute, kuri buvo išsilavinusi, nepaprastai elegantiška moteris, mano mamytė išmoko labai daug iš jos. Mamytė turėjo galimybę pagyventi Paryžiuje, Berlyne. Yra išlikę mamytės nuotraukų su nepaprastai gražiais rūbais. Jos buvo iš aristokratiškų, pakankamai turtingų šeimų, kurios galėjo sau daug ką leisti. Pamenu, nuo vaikystės su mamyte vykdavome pas siuvėją, vartydavome mados žurnalus, mamytė išsirinkdavo sau, taip pat ir man suknelę, kuri būdavo pasiūta specialiai man. Tokią tradiciją turėjome du kartus per metus: prieš šv. Kalėdas ir prieš šv. Velykas. Mamytė skyrė labai daug dėmesio estetikai. Ji sakydavo: jei eini į koncertą, netgi jeigu iškart po darbo, pasidabink sege ar karoliais, kad taip pagerbtum atlikėjus, kurie taip pat tave gerbia. Juk niekada nematėte, kad simfoninio orkestro atlikėjai vilkėtų sportinius drabužius ar džinsus. Atlikėjai gerbia publiką, tad ir publika, mano nuomone turi atsilyginti tuo pačiu. Taip pat turi visada pažiūrėti, kur eini, kad pritaptum prie tos aplinkos.

Kas Jūsų nuomone yra moteriškumas?

Visų pirma, moteriška – tai vidinis dvasingumas. Mane tiesiog žeidžia, jei aš matau rūkančią moterį, nesvarbu, kokio amžiaus ji bebūtų. Mano nuomone, moteriai tai visai nedera. Man negražu, jeigu moteris kalba grubiai, neduok Dieve, necenzūriniais žodžiais. Man taip pat nemalonu, kai moteris elgiasi grubiai, nesvarbu su kuo: ar su savo drauge, ar vaiku, ar su bet kuo kitu. Moteris netūrėtų būti grubi. Mane apskritai žeidžia žmonių grubumas.

Man taip pat nepatinka moterys, kurios pakelia toną, kurios gali sau leisti rėkti, visa tai labai nemoteriška. Man moteris turi būti labai stipri dvasiškai, bet išore gležna ir švelni. Ko nemėgčiau moteryje, tai, kada ji leidžia savo emocijoms reikštis nevaldomom protu. Visgi protas visada turi valdyti emocijas. Moteriai nereikia emocijų slopinti, ji gali rodyti emocijas, bet neduok Dieve, jei jos yra nekontroliuojamos protu, tai menkina ir žemina moterį. Moteris visais atvejais turi būti ori.

Laimutės Užkuraitienės seneliai ir mamytė

Jeigu ne tuo, kuo esate dabar, kuo dar galėjote būti?

Dizainere. Nuo pat vaikystės labai gerai piešiau ir visos kiemo draugės buvo apdalintos tokiomis ant kartono pieštomis lėlėmis, kurias buvo galima aprengti iš popieriaus padarytais rūbeliais. Visada jausdavausi labai laiminga, kai padėdavau draugėms pasipuošti ar ką nors pamodeliuoti. Netgi dabar, kartais kokia draugė parodo audinį ir paprašo nupiešti, pamodeliuoti kokį apdarą. Tomis situacijomis jaučiuosi labai pamaloninta. Man taip pat įdomu yra visažas, šukuosenos. Man tai yra didelis malonumas.
Koks yra Jūsų poilsis, koks yra Jūsų laisvalaikis?

Mano pats geriausias poilsis būna koncertuose, operos ir baleto teatre, filharmonijoje. Dėl to, nemažiau kaip du tris kartus per savaitę mane galima pamatyti minėtose vietose. Jose ilsiuosi ir jaučiu nepaprastai didelį malonumą. Namuose turiu daug muzikos įrašų, tačiau klausydamasi jų aš taip nepailsiu kaip teatre. Matyt, dėl to, kad kiekvienas atlikėjas perteikia savo energiją. Tiesa, aš mėgstu sėdėti labai arti scenos. Jeigu kitus pirma ar antra eilė trikdo, tai man tai yra didžiausias malonumas, nes būtent tada jaučiu ne tik atlikėjo sklindančią muziką, bet ir energiją. O kai būna labai dideli krūviai darbe, tada aš pasirenku poilsį svetur. Aš labai moku ilsėtis, sugebu labai gerai atsipalaiduoti. Savaitę ar dvi aš susilieju su gamta, su jūra, negalvoju nei apie darbą, nei apie problemas. Tiesiog būnu čia ir dabar. Ir mėgstu taip ilsėtis viena. Kitus tai stebina, tačiau būtent tada galvoje laisvos mintys, atgyja malonūs prisiminimai. Man teko aplankyti labai daug šalių, tačiau mano šalis yra Turkija. Man priimtinas tos šalies mentalitetas, gamta.

Laimutės Užkuraitienės tėveliai

Kuris Lietuvos miestas yra Jūsų mėgstamiausias?

Nuo 25-erių kasmet vykstu į miestą, kuris siejasi su daug malonių prisiminimų, su daug įvairių žmonių. Pats mylimiausias Lietuvoje miestas yra Druskininkai. Stebiu, kaip jis kinta, žaviuosi, kad jame yra sniego arena, fontanai, sutvarkyti skverai. Nors asmeniškai nepažįstu, tačiau jaučiu didelę pagarbą miesto merui, kuris taip viskuo rūpinasi.

Svarbiausia šio miesto savybė ta, kad ten būdama nejaučiu to chaoso, kuris paprastai siejasi su Palanga. Joje man per daug žmonių. Galbūt Druskininkuose būna taip pat nemažai jų, tačiau ten būdamas to nejauti. Taip pat vertinu Nidą, Šventają.

Ko palinkėtumėte sau?

Turbūt labiausiai vertintina yra seni geri draugai ir aš labai laiminga, kad mano artimiausios draugės, su kuriomis bendrauju nuo pat vaikystės yra šalia manęs. Viena yra draugai, kuriuos pažįsti penkerius ar dešimt metų, kita, kai juos žinai virš penkiasdešimt. Kodėl man tai yra svarbu? Pastarieji yra žmonės, kurie atsimena tai, ko kiti net nežino, pavyzdžiui, gali sakyti: atsimeni, kokią išdaigą iškrėtėme būdamos trečioje klasėje, o tu atsimeni, kai pirmoje klasėje buvo tas ir anas? Turėti tokius žmones šalia savęs mano amžiuje yra neišpasakytas komfortas. Turiu draugę, su kuria mes sėdėjome kartu mokyklos suole, vėliau mokėmės muzikos kartu, studijavome, galiausiai dirbame kartu. Niekada per tiek metų nebuvau nei išduota, nei nuvilta. Visą gyvenimą man ta draugystė teikia tik teigiamas emocijas. Noriu palinkėti sau, kad būtent tokios draugės kuo ilgiau būtų šalia manęs.

Prezidentės Dalios Grybauskaitės sveikinimas p. Laimutei Užkuraitienei jubiliejaus proga