S. Jonaitytė: visa, ką turiu brangiausio, nešiojuosi su savimi

40 metų – tiek laiko Lietuvos Nacionaliniame operos ir baleto teatre dirba solistė, dabar edukacinių projektų koordinatorė, Šv. Kazimiero ordino Dama Sofija Jonaitytė. Ji puikiai žino teatro užkulisių jaudulio kainą ir pasirodymo šlovę. Jau beveik dešimtmetį savo patirtimi ji dalinasi su kitais. Tiek mažiesiems, tiek suaugusiems S. Jonaitytė atskleidžia ne vieną įdomią artisto gyvenimo scenoje detalę, vesdama edukacines ekskursijas teatre.

„Visada gali pasirinkti, kaip elgtis, kaip bendrauti. Aš užaugau kaime, kuriame žmonės daug dainavo, giedojo. Tie paprasti, tačiau labai šilti kaimo žmonės buvo dvasios aristokratai”, – vaikystės dienas prisiminė S. Jonaitytė.

Solistė įsitikinusi, kad didžiausia dovana – tai sutikti žmonės. Ji iki šių dienų mena pažinties akimirkas su šviesaus atminimo monsinjoru Kazimieru Vasiliausku, šviesuoliu Viliumi Bražėnu, mokytoju Simonu Norbutu.
„Išminties gali pasisemti ir bendraudamas su šių laikų mūsų mažaisiais princais ir princesėmis, jeigu jų dar neprarijo internetas, jei jie dar moka dainuoti ir suvokia, kad pasaulyje nėra nieko brangesnio už žmogaus ryšį su žmogumi”, – teigė Šv. Kazimiero ordino narė.

– Kone kasdien solistė veda vaikams ekskursijas, kurių metu supažindina su teatru, opera ir baleto spektakliais, kurie labai susiję ne tik su literatūra, bet ir istorija.
Išmanieji telefonai ir kompiuteriai yra užvaldę vaikus. Kaip Jums pavyksta sudominti juos ekskursijų metu?

– Operos ir baleto menas toks įvairiapusiškas, bet, žinoma, daug priklauso nuo to, ką visa tai rodydamas sakysi. Vaikams pasakoju tikrus dalykus, bandau juos įtraukti į diskusijas, improvizuojant vaidinimą ar uždainuojant. Tada jie teatre pasijunta savi. Visada paklausiu, kas iš vaikų muzikuoja. Kiekviena grupė, atvykusi į ekskursiją yra kitokia. Kartais susitikimą su vaikais pradedu nuo pasimankštinimo, bet tas pasimankštinimas yra linksmas. Būna, auklėtojoms kartais nelengva teatro užburiančioje aplinkoje sugaudyti savo mažamečius, tai mes čia pat imame „žaisti operą” apie tai, kaip boružytė lipo lipo smilga ir nukrito ant nugaros, o dabar stengiasi kojytėmis pasiekti smilgą ir dar sukuriame boružytės ariją. Tai padeda jiems iš karto susidomėti ir susikaupti. Stengiuosi vaikams viską pateikti įdomiais pavyzdžiais.

– Ekskursijos metu galima išvysti užkulisių detales, dekoracijas ir kita. Kas vaikus sudomina labiausiai?

– Pastebiu, kad visų dėmesį labiausiai patraukia scena. Kai nueiname ten, kur statomos, spektakliui ruošiamos dekoracijos, kur pakabinti didžiausi prožektoriai su užrašytais triženkliais numeriais. Visa, kaip tai sukonstruojama, kaip čia viskas vyksta, kaip tai yra valdoma ir kokia vyrauja įtampa – tai vaikams labai įdomu. Juk kai žiūrovai patogiai sėdi, žiūri įdomų spektaklį, grožisi juo, iš tiesų net neįtaria, kiek žmonių čia įtemptai dirba. Visus labai sudomina sudėtinga scenos techninė įranga. Kaip iš scenos grindų iškyla vienokia ar kitokia dekoracija, kas ją pakelia, kiek kokių kabelių reikia nutiesti – tai tik dalis klausimų, į kuriuos būtinai jiems atsakau. Dar vaikai dažnai klausia: o kaip padaromos tos dekoracijos, iš kur tie nematyti kostiumai, ar galiu prisiliesti, pasipuošti, įsijausti į vaidmenį. Galiausiai jie nekantrauja pastovėti su balerinų puantais. Nemažiau vaikus sudomina paveikslas, kuriame dailininkas A. Mackonis pavaizdavo pirmos operos atlikimą Lietuvos Valdovų rūmų teatre 1636 m.

– Kaip elgiatės su nemandagiais vaikais?

– Pastebiu, kad labai daug kas priklauso nuo mokytojo. Apskritai, apmaudu tai, jog mokytojai tapo nebe mokytojai, o paslaugų teikėjai. Bet juk vaikai ateina iš šeimų ir nuo šeimos priklauso, ar vaikas ateina mokytis ar tik reikšti pretenzijas ir trukdyti kitiems. Sutinku nuostabių mokytojų su nuostabiais moksleiviais. Jau prieš dešimt metų lietuvių kalba yra išleista knyga Don Campbell „Mozarto muzikos poveikis”. Mano nuomone, šią knygą turėtų žinoti ir naudoti kiekvienas pedagogas. Pamenu, kartą atvyko pradinukai, vedu jiems ekskursiją ir sakau: „Vaikai, kai jūs spręsite matematikos uždavinius, paprašykite mokytojos, kad skambėtų Mozarto muzika – geriau seksis”. O jie man atsako: „Mūsų mokytoja taip ir daro”. Tų vaikų elgesys stebino net apsaugos darbuotoją, kuris manęs net paklausė, iš kur atvyko tokie mandagūs vaikai? Nemandagūs vaikai – tai jau kasdienybė. Todėl kartais tenka pasiūlyti: elkimės taip, kad visi darbuotojai klaustų, o iš kur šie mandagūs vaikai.

– Kokių klausimų sulaukiate iš vaikų ?

– Pamenu, kartą penkerių metų mergaitė stebėjo visas dekoracijas ir paklausė apie raganos užnuodytą obuolį, kurio atsikando Snieguolė. Ją domino, kokiais būtent nuodais ragana užnuodijo tą obuolį. Atsakiau jai: „Na, kaip tu manai, kokie tai galėjo būti nuodai, gal pykčio nuodai, nes ragana buvo pikta, bet spektaklis baigėsi laimingai, tai kas vis tik išgelbėjo snieguolę?“. Ir tada iš mažametės pasigirsta atsakymas, kad meilė ir stebuklingas bučinys išgelbėjo snieguolę. Galiausiai, pradedame svarstyti, kodėl tas bučinys buvo stebuklingas? Gal dėl to, kad reikia labai saugoti pirmąjį bučinį. O kažkas labai skatina tuos bučinius išbarstyti, kad nebetektume tos gėrio galios. Tai gal nepasiduokime gundymams, kurių pilna aplink, išmokime juos atpažinti.

– Apie kokias vertybes kalbate su moksleiviais?

– Pavyzdžiui, visada su vaikais repetuojame trijų muškietininkų šūkį: ,,Vienas už visus ir visi už vieną”. Kalbame, kad tas, kuris tyčiojasi iš silpnesnių, pirmiausia pasityčioja iš savęs, nes visiems parodo, kad jis niekšas.

– 40 metų šiame teatre: operos, scena, dabar darbas su vaikais. Ką Jūs dar atrandate šiame teatre?

– Man labai įdomu dirbti šį darbą, nes turi surasti būdą, kaip pagauti to triukšmaujančio vaiko dėmesį, susidraugauti. Kiekvienas susitikimas su vaikais, jaunimu yra iššūkis. Per tą dešimtmetį vaikai pasikeitė, nes jaunose šeimose beveik nebeliko vertybių. Deja, jau „vien tik auksas valdo mus, o šėtonui tai puota”.

– Ką patartumėte toms jaunoms šeimoms, kurios augina mažamečius vaikus?

– Vaikai yra labai skirtingos mažos asmenybės, ne lėlės. Jie jaučia, supranta ir protauja, mokosi nuo pirmos gyvenimo akimirkos. Būkime jiems gerais pavyzdžiais.

– Koks yra Jūsų laisvalaikis ir poilsis?

– Būna, nubėgu kur po medžiu pasėdžiu. O kartais nueinu į Šv. Kazimiero koplyčią Arkikatedroje. Dar patinka Bernardinų sode, kai nėra daug žmonių ar Šv. Jonų bažnyčios varpinėje parymoti. Vilnius nuostabus savo aura. Dar knygos, muzika ir, svarbiausia, tai – žmonės, kuriems manęs reikia.

– Ko palinkėtumėte studentams, kurie svajoja būti operos solistais?

– Sveikatos, kad galėtų labai daug dirbti. Taip pat ir sėkmės.

– Ko palinkėtumėte sau?

– Aš labai džiaugiuosi, kad man pavyko sutikti ypatingų žmonių ir bendrauti su jais. Visada menu pažintį su monsinjoru Kazimieru Vasiliausku, šviesuoliu Viliumi Bražėnu. Tai yra gyvenimo dovanos, kurios man suteikia stiprybės. Kai prisimenu bendravimo akimirkas, pasijuntu, kad aš – ne vienas lauke karys. Jaučiuosi įsipareigojusi jų pametėto to „viruso“, kurį gavau iš jų ir siekiu perteikti jį vaikams. Baigdami ekskursiją, kartu su vaikais sukuriame atsisveikinimo dainą ir užtraukiame „Iki pasimatymo”. Ir bus smagu, jeigu jie išsineš to gerojo aukštojo meno „virusą“ ir dar ne kartą grįš, o gal netgi taps menininkais.