Kūrybos nuspalvintas šeimos gyvenimas

Šiandien Lietuvoje tapo įprasta konstruoti priešpriešą tarp „tradicinės“ ir „netradicinės“ šeimos, dažnai apie tradicinį šeimos pavidalą kalbant kaip apie tramdomuosius marškinius, apie Prokrusto lovą, nesuderinamą su santykių ir šeimos pavidalų įvairove.

Bernardinai.lt ir Šeimos institutas vykdo projektą „Šeima – bendrystės sodas“, kuriuo siekia atskleisti tą vidinę įvairovę, kuri sutelpa į „tradicinės šeimos“ sampratą. Nuo praėjusio rudens pradėtas interviu su šeimomis ciklas, praveriantis duris į jų gyvenimus.

Žmonės skirtingi, tad ir jų sukurtos šeimos skiriasi, skiriasi savo pradžia, savo nueitu keliu, keliavimo būdais, išgyventais džiaugsmais ir skausmu. Panašu tiek, kad kiekviena šeima trokšta būti laiminga, trokšta išgyventi bendrystės džiaugsmą.

Lina ir Marius Zavadskiai yra baigę Vilniaus dailės akademiją. Kad ir kaip jie patys vengia šio žodžio, bet yra menininkai: Lina – tekstilininkė, Marius – skulptorius-dailininkas, abu yra surengę ir bendrų parodų. O šioje menininkų šeimoje auga trys sūnūs: Rapolas (8 m.), Jurgis (4 m.) ir mažasis Martynas (9 mėn.). Be to, šeima gyvena bene meniškiausiame Vilniaus rajone – Užupyje, tad čia su Mariumi bei Lina ir kalbamės, ar jie, kūrybos žmonės, jaučiasi kitokia šeima, kaip suderinti menininko kelią su šeimos kasdienybe ir kas pastarojoje teikia daugiausia įkvėpimo bei palaiko.

Papasakokite apie save – iš kur esate kilę, apie savo šeimas, kuriose augote?

Lina: Esu ne iš menininkų šeimos. Bet mano tėvai ir seneliai, galima būtų pasakyt, meniškos natūros žmonės. Turiu dvi nuostabiausias pasaulyje seseris. Gimiau ir užaugau Vilniuje.

Marius: Esu iš Kauno, turiu brolį. Tėvų šeima (beje, kaip ir Linos tėvų) – inžinieriai. Tačiau, teko girdėti ne vieną istoriją apie mūsų giminėje buvusius garsius ar mažiau žinomus menininkus, jų netrūko.

Kokios vaikystės patirtys įtrigę labiausiai ir galbūt nulėmę jūsų tolesnį gyvenimą?

Lina: Užaugau Užupyje, netoli menininkų dirbtuvių. Būdami maži ir drąsūs landžiodavome pas dailininkus į dirbtuves, kalbindavom. Jau kokių dešimties metų supratau, kad noriu tokio gyvenimo – tarp dažų kvapo, teptukų puokštėm papuoštų palangių, ir begalės paveikslų ant sienų.

Marius: Dabar būtų sunku išvardinti visas svarbiausias patirtis, bet neabejotinai viena ryškiausių – nuotykiai, patirti vartant iliustruotų knygų puslapius tėvų namuose. Tas paveikslėlių pasaulis iki šiol – labai svarbus. Kartais jis atrodo jei ne realesnis už tikrąjį, tai bent jau gerokai jaukesnis ir įdomesnis…

Kaip nutiko, kad abu pasirinkot menininko kelią? Lina, tu esi baigusi tekstilę „Vilniaus Dailės akademijoje“, Marius, jei neklystu, skulptūrą.

Marius: Pradžiai noriu pasakyti keletą žodžių apie tą „menininką“ (šypsosi). Vengiu naudoti šį apibrėžimą. Šita sąvoka man neaiški, ji apipinta tiek mitų ir stereotipų, kad galiausiai lieka neaišku, apie ką iš vis eina kalba. Tiksliau ir teisingiau save vadinčiau dailininku. Dailininkas man – toks amatininkas, kurio darbas – padailinti kažką nepakankamai dailaus, ir viskas… Dabar į temą: tėvai anksti nuvedė mokytis dailės. Piešti mokiaus ir vidurinėje mokykloje, ir vėliau gimnazijoje, Dailės akademijoje… Po tiekos laiko, praleisto besimokant dailės, sunku būtu rinktis kažką kitą. Antrą vertus, tas užsiėmimas man labai patinka, džiaugiuosi, kad tuo užsiimu iki šiol. Esu dėkingas tėvams už palaikymą ir toleranciją.

Lina: Aš vaikystėj daile domėjausi, tačiau nelabai nuosekliai. Tai visada buvo mano gyvenime, tačiau tik baigusi mokyklą supratau, kad tai vienintelis dalykas, kurį moku (geriau ar blogiau, tai jau kitas klausimas) ir noriu veikti. Be to, vis stipriau jutau, kad nenoriu ir negaliu gyventi į konkrečius valandų rėmus įsprausto gyvenimo.

Į dailės akademiją įstojau tik iš trečio karto, tačiau buvau rimtai motyvuota ir savo apsisprendimo nekeičiau. Beje, ir tekstile susidomėjau atsitiktinai. Kai per atvirąsias dienas vyko kvietimai į atskiras specializacijas ir dauguma pasuko grafikos, tapybos link, aš likau laukti ir kai išgirdau „tekstilė“, viduje sukirbėjo didelis susidomėjimas. Ir nuo pat to pirmo susitikimo su tekstile, vis dar ja svaigstu ir gyvenu – gobelenai, audeklai, vilna yra visas mano kūrybinis pasaulis.

Esate net bendrų parodų surengę? Kaip siejasi jūsų abiejų kūrybos?

Lina: Kaip mūsų kūryba siejasi, man sunku pasakyt. Gal tai ir vienija, kad kartu gyvename ir vienas kitam patarimus dalijam pagal savo meno įsivaizdavimą. Matyt, tai veikia (juokiasi). Pavyzdžiui, kai man patarinėja Marius, man norisi daryti atvirkščiai. Bet, aišku, jo pastabos geros. Dažnai jis mane užveda reikiamon kryptin ir tai man patinka, paveikia galutinį mano darbą.

Marius: Tiesiog tos kūrybos vyksta šalia ir tiek. Kartais pasišnekam apie jas. Tiesa, patyliukais mokausi (ir net „vagiu“) iš Linos darbų geriausias idėjas. Taip išeina, kad tada kalbamės jau ne tik mes, bet ir mūsų darbai.

Kurti šeimą šiais laikais – drąsus poelgis, nes vyrauja neigiamos nuostatos, o jei dar vaikų joje atsiranda daugiau nei du, tai išvis galima įtarti kažką negero… (ironizuoju). Kodėl nusprendėte kurti šeimą?

Lina: Man rodos tai mums išėjo natūraliai. Pradžioje buvom dviese, po to trise, keturiese. Dabar jau esame penkiese. Ir man atrodo, kad tai yra nuostabu. Dar turim ir šunį. Ji atsirado pas mus pirmiausia. Jai jau 12 metų. Manau, kad dabar labiau pasitikiu savimi, tačiau tai galbūt susiję ne tik su motinyste, bet ir su mano amžiumi. Sulaukusi pirmojo vaiko, beveik nepajutau skirtumo tarp ankstesnio gyvenimo ir motinystės – su pirmuoju visur važiuodavau, dalyvaudavau pleneruose, vyko parodos, aktyviai kūriau. Dabar gi toks etapas, kad visiškai nekuriu, o ir nelabai kas kur kviečia. Tačiau dabar esu ramiausia, labiausiai pasitikinti, neskubanti.

Atradau niekučių kūrimo džiaugsmą – jiems gimti reikia mažiau laiko, tačiau kūrybinį užtaisą galiu naudoti. Dabar tiesiog kitos apimtys ir geriau suvokiu laiką, kurį galiu skirti kūrybai. O sunkumai? Tai, kad turiu tik dvi rankas, o visi trys mūsų vaikai nori duot mamai ranką, ir tik du šonus turiu, o prigult nori šalia visi.

Marius: Jei būti atviram, tai niekada išvis nemaniau, kad turėsiu šeimą ar vaikų. Tačiau tai nutiko. Ir gyvenimas nuo to tampa tiesiog kitoks. Kūrybine prasme išmokau prisitaikyti, kūrybai laiką skirti kitaip.

Dabar jau auginate tris sūnus – ar galvojote kada, kad tapsite taip vadinama daugiavaike šeima? Su kokiais iššūkiais susiduriate?

Lina: Iš tikrųjų trijų vaikų visada norėjau. Mes pas tėvus buvom trys. Trys vaikai yra normalu. Aišku, trys – tai ne vienas ir ne du. Dabar jau mūsiškiai – vienas moksleivis, kitas darželinukas, o trečiasis naminukas, dar kūdikis.

Lina, kaip augindama tris vaikus atrandi laiko vilnai, karoliukams, tapybai?

Lina: Man atrodo, kad visai nerandu. Gal iš šalies tik taip atrodo – supermamulė. Bet iš tiesų gyvenu visiškam chaose, nieko nespėju. Jei darau kažką vaikams, nepadarau savo darbų. Jei darau savo darbus – tam tikra prasme apleisti lieka vaikai. Suderint dar neišmokau.

Kas jums abiems teikia įkvėpimo kūrybai, iš kur ir kaip ji gimsta kiekvienam iš jūsų?

Lina: Kažką sugalvoju ir padarau. O iš kur tas sugalvojimas? Tai, kad taip retai prisėdu prie taip vadinamos kūrybos, kad jau ir pamirštu, kaip ten viskas prasidėjo ir nuo ko. Atsikratau, kaip įkyrios minties, kuri išbūna pakankamai ilgai, kol imuos realizacijos. Dabar vėl esu kūrybinėse atostogose – sėdžiu su mūsų mažiausiuoju Martynuku. Darau visokias smulkmenas, kurias galima padaryt per pietų miegą.

Marius: Didžiausią postūmį sukuria terminai, sukalbami užsakovai, įvairesni ir įdomesni darbai, planuojamas honoraras taipogi (šypsosi).

Mariau, trys sūnūs – tvirtas ramstis tau kaip tėčiui. Papasakok, kaip tėvystė veikia tavo kūrybą?

Marius: Tikra tiesa, trys atžalos – rimta paspirtis. Patyliukais jau planuoju, kaip paūgėję sūnaičiai padės kiloti gipso maišus ar šlifuos akmenį. Jei rimčiau, tėvystė perkeitė mano kūrybą iš pagrindų. Nebeliko autistinės kūrybos „sau“, „iš savęs“, „apie save“. Dabar kur kas daugiau darau to, ko iš tikrųjų reikia žmonėms, gyvenantiems šalia manęs, čia ir dabar. Sakyčiau, vaikai gerokai socializavo mano kūrybą.

Lina, pasirinkai būti su vaikais, tačiau kūrybos kelio nepametei. Kas sudėtingiausia derinant mamos ir namuose dirbančios mamos vaidmenis? O kas teikia daugiausia džiaugsmo?

Lina: Išmokau vertinti laiką: kai turiu laiko sau – dirbu. Anksčiau po pusdienį kavą gerdavau, naktimis siuvinėdavau, gyvenimo ritmo kaip ir nebuvo. Dabar tai labiausiai džiaugiuosi, kad vaikai sveiki, mažai serga, yra stiprūs. Vertinu tai kaip didžiausią dovaną, suteiktą man. O kūryba, manau, ji niekur nedingo ir nedings. Ji tik truputį atsitraukė. Vaikai amžinai maži nebus. Po poros metų ir mažėlis išeis darželin. Jau dabar turiu idėjų, ką darysiu. Šis laikas tuo ir nuostabus, kad galima subrandinti daug idėjų, jas išgryninti. Aišku, laiko sau lieka vis mažiau ir mažiau. Man ir vaikui numegzti megztinį ar kepurę yra kūryba. Vyresnįjį apmegzdavau nuo galvos iki kojų, antrajam dar kepurei ir šalikui laiko pakako, o va trečiajam kol numezgiau – pasirodė per mažas (juokiasi).

Kaip jums abiems atrodo, ko svarbiausia nepamiršti šių dienų šeimoms? Siekiant teisiškai apibrėžti šeimą, visuomenėje sukeliama tokia sumaištis, kad atrodo, jog niekas nebesupranta, kas yra šeima.

Lina: Kai pasižiūriu, tai dabar visur dominuoja projektai, žmonės įpratę į daug ką žvelgti kaip į projektą. Į šeimą taip pat. Tačiau šeima nėra projektas, nes ji nesibaigia. Žinoma, kad nutraukti, pasukti skirtingais keliais yra lengviausia, tačiau ar tikrai tik tiek galime? Man, pavyzdžiui, vis dar labai smalsu, kokie ir kas mes būsime ateityje, kokie bus mūsų vaikai, bendra veikla?

Marius: Galbūt tai bus net ne menas, gal kažkoks verslas, tačiau mes jį kursime kartu.

Ar galėtumėte įvardyti, kas Jums yra šeima? Kur yra Jūsų šeimos stiprybė?

Lina: Man šeima – viskas, kas yra dabar: vyras, vaikai, kasdienybė ir netikėtumai. Visada ją jaučiu. Sunku pasakyt, per daug panirusi galbūt dabar esu į tą kasdienybę, nuolatinį vyksmą. Aš tame dabar esu visa savo esybe, tai net pamąstyti, kas man tai yra, laiko nelieka.

Marius: Sunku vienareikšmiškai atsakyti į klausimą, kas man šeima. Dabar pasakyčiau – didžioji užuovėja ir išbandymų poligonas. Mūsų šeimos stiprybė? Gal tai, kad griausmingai apsiburnoję ar įkyriai pribambėję anksčiau ar vėliau sugebam užmiršti ir atleisti vieni kitiems…

Ką pasakytumėte tiems, kurie mano, kad šeima ir menininko kelias nesuderinami?

Lina: Suderinami, tik užmojai žymiai kuklesni. Išlaidos padidėja ir dažniausiai ne meno naudai…

Marius: Apie menininkus man sunku kalbėti, bet dailininkų šeimų žinau ne vieną. Kažkaip sukasi peckeliai. Lietuvoje galbūt įdomu yra tai, kad esama net savotiškų dailininkų klanų, kur kelios kartos yra menininkai. Ir meno atžvilgiu tai nėra blogai (žinoma, taip galima ir štampų prisirinkti), nes daug stipriau veikia aplinka, gali sulaukti tikresnių vertinimų. O dėl suderinimo, tai dabar jau esame prisitaikę, kad konfliktai neišvengiami, tiesiog žvelgiame į juos kitaip.

Ar jūsų sūnus krypsta mamos ir tėčio pėdomis – t.y. į meną? Kaip jums atrodo, ar svarbu vaikus nuo mažumės dominti menu? Jei taip, kaip tai daryti?

Lina: Vaikai mėgsta piešti, bet ar bus menininkai dar pažiūrėsim. Aišku, jiems bus lengviau. Mato, kaip mes dirbam. O ir mums juos suprasti yra paprasčiau – ne taip ir vaikų išpieštos sienos gąsdina.

Marius: Šiuo metu vienas krypsta į futbolą, antras į piratus ir indėnus, o trečias uoliai seka brolių pavyzdžiu. Kaip klosis vėliau, parodys ateitis.

Ar būdami menininkų šeima jaučiatės kitokia šeima?

Lina: Manau, visos šeimos turiu savų keistenybių. Ar mes kitokie, jei tampom vaikus po teatrus ir parodas, muziejus? O ir tai darom ne taip jau dažnai kaip norėtumėm. Stengiuos vaikus apsaugot nuo tokių dalykų kaip greitas maistas, prekybos centrai ir kitokių masinių dalykų. Ir tiesą sakant mūsų aplinka (kaimynai, bičiuliai) neverčia jaustis kitokiems jau vien dėl to, kad dauguma jų turi bent po 3-4 vaikus, tad nesijaučiame išskirtiniai, be to mūsų draugai panašiai auklėja vaikus, tad tarp bendraminčių nesame išsišokėliai.

Praverkite savo šeimos namų duris: kokia yra įprasta Linos ir Mariaus Zavadskių šeimos diena, pradedant rytu ir baigiant ėjimu į lovas.

Lina: Ryte keliamės anksti: vyresnėlis eina mokyklon, Marius išvažiuoja dirbtuvėn, vidurinysis darželin. Aš su mažuoju lieku namuose. Visą dieną darau tai, ką daro visos mamos. Skiriasi tik tiek, kad per Martyno pietų miegą aš dirbu savo darbus – tapau, siuvinėju, veliu vilną ir t.t. O vakare vėlgi veiklos netrūksta: būreliai, pamokos, filmukai, žaidimai, laukas, draugės. Tik nuo aštuntos vakaro prasideda ruošimasis miegot: prausiamės, skaitom knygas ir guldom vaikus. Tada aš dar ką nors padirbėju. Mėgstu panaktinėti, kad ir kokia būnu pavargusi. Su Marium paplepam, arbatos išgeriam.

Papasakokite, kaip kasdieniuose rūpesčiuose paskendusiems sutuoktiniams atrasti laiko vienas kitam, puoselėti santykius? Ar reikia tai daryti?

Lina: Buvimas dviese tapo didele prabanga, kuri seniai buvo. Ypač dabar, kai turim mažąjį, kuris yra mano dalis, aš su juo visur kartu. Tokių pasibuvimų man pačiai labai trūksta. Bet priimu tai kaip laiką, kurį reik pralaukti.

Ką jūsų sūnūs (na, bent jau vyresnieji) mano apie mamos ir tėčio menus? Kiek jie supranta jūsų pasirinktą menininko gyvenimo kelią, kiek stengiasi tai mėgdžioti ar galbūt ignoruoti?

Lina: Jie tai priima labai natūraliai. Prisimenu, kad pirmajam sūnui dar netgi leisdavau tapyti ant savo paveikslų.

Marius: Kartais nusivežu vaikus į savo dirbtuves, ten daug erdvės ir veiklos. Pasiūlau ir kokį eksperimentą atlikt ar padėti atlikti kažkokį darbą.

Kaip manote, ar šeimoms reikia bendrauti tarpusavyje, ar naudingas dalinimasis patirtimi, panašiomis bėdomis ir džiaugsmais? Kodėl?

Lina: Man pačiai labai patinka bendrauti ir man tai svarbu, draugauju su keliom mamom, kurios augina panašaus amžiaus vaikais. Stebiu savo ir jų vaikus, klausiu patarimo. Taip pat jos yra mano draugės ir puikios pašnekovės bei klausytojos. Taip pat bendrauju su savo seserų šeimom.

Kas labiausiai palaiko ir padrąsina kasdieniame šeimos gyvenime?

Lina: Tiesą sakant, neįsivaizduoju savo gyvenimo be Mariaus ir be vaikų – jie itin stipriai sujungia. Mes pasipykstam, kartais emocijos liejasi per kraštus, be to, kiekvienam reikia erdvės ir laiko kūrybai, tačiau mano gyvenimas be jų neegzistuoja.

Marius: Man taip pat gana aiškiai yra tekę suvokti, kad vienas aš jau negalėčiau gyventi. Vertinu tai, kad mano šeima man suteikia galimybę atsitraukti į kūrybą, turėti savo erdvę. Ir tai, kad atsitraukti per daug negaliu, šiuo metu yra veikiau pliusas nei minusas.

Kalbino Jurgita Lūžaitė-Kajėnienė, Bernardinai.lt