Paroda „Praeitis, dabartis, ateitis“

„Lietos“ labdaros fondo spaudos centro atstovė kalbina skulptorių Gediminą Radzevičių jo kūrybos parodos Seimo 2-uose rūmuose atidarymo proga.

– Liepos 2-ąją seime įvyko kūrybos parodos „Praeitis, dabartis, ateitis“ atidarymas. Parodos kuratorius, seimo narys, krašto apsaugos ministras, Juozas Olekas labai šiltai pristatė Jūsų kūrybą. Tautiniais rūbais apsirėdę Vilniaus žemaičių bendrijos atstovai žemaitiška daina sutiko į parodos atdarymą atėjusius seimo narius, darbuotojus bei seimo svečius: „Gervėčių“ klubo, „Lietuvai pagrąžinti draugijos“, „Vilnijos“, Vilniaus „Rotari“ klubo ir kitų organizacijų atstovus. Kaip jautėtės, nes žinome, kad nesate didelis savo kūrybos parodų ruošimo entuziastas?

– Jaučiausi puikiai. Nuotaika šventiška, nes ne kasdien gali palepinti savo draugus bei kūrybos gerbėjus savo paroda seime. Parodas ruošiu retai. Mano darbo pobūdis ypatingas tuo, jog sukūrus kūrinį medžiagoje, nereikia ieškoti žmonių, tam kad juos parodyti. Darbai pastatyti kapinėse, šventoriuose, altoriuose, privačiose erdvėse – visur žmonės patys ateina prie jų. Vien tų darbų sukūrimas, įvykdymas medžiagoje, jų pastatymas atima daug ne tik kūrybinių, fizinių jėgų, bet ir laiko, kurio pastoviai trūksta visai mano veiklai.

– Kodėl tą parodą pavadinote „Praeitis, dabartis, ateitis“, o ne kitaip ?

– Tas pavadinimas atsirado naūraliai, išsirutuliojęs iš mano kūrybos ir gyvenimo būdo.
Nuo 1973 m. aš nuolat dalyvauju neformaliose, o dabar jau formaliose kūrybinėse jaunimo organizacijose, judėjimuose ir t.t. Noras pažinti ne tik mūsų tautos kultūrą, praeitį, suvokti jos savasties pagrindus, susipažinti su pasaulinės kultūros klodais, pačiam kurti ir padėti kitiems pasireikšti kūrybiškai – tai mano gyvenimo kredo.
„Praeitis“– tai mano darbai, sukurti iš akmens, medžio tarybiniais laikais, ne tik praeitame šimtmetyje, bet ir praeitame tūkstantmetyje, daugeliui yra žinomi, tačiau kas jų autorius žino tik artimiausi žmonės. Kai juos kūriau ir stačiau, tai buvo draudžiama, todėl autorystę reikėjo slėpti. Aš esu skulptorius – dievdirbys. Dievdirbystė – tai ne žanras, amatas, kaip galvoja daug žmonių, o dvasinė būsena, kurios pasekoje ir atsiranda sakraliniai kūriniai.
Dar pačioje savo kūrybinio kelio pradžioje, nagrinėdamas mūsų senovinės kultūros klodus, analizuodamas paskutinių šimtmečių Lietuvoje sukurtus darbus, pastebėjau, kad dalis kūrėjų ne šiaip sau drožinėjo duonos užsidirbimui, bet tuose darbuose atspindėjo ir tuometinę savo bei tautos dvasinę būseną. Pavyzdžiui, istoriniai laikotarpiai prieš sukilimus ir po jų nuslopinimų:
prieš sukilimą daugiau rasime šv. Jurgio, Kristaus surištomis rankomis, Mykolo Archangelo statulėlių, o po sukilimo – Nukryžiuotojo, Marijos sopulingosios, Pietos statulėlių ir pan. Tie pastebėjimai įkvėpė mane siekti ne tiek meistrystės šioje srityje aukštumų ar kūrinių skaičiaus, bet išreikšti tuometinę dvasios būseną savo kūriniuose. Vienas tokių darbų iš praeities parodoje yra iš ąžuolo išskobta Kristaus, surištomis rankomis skulptūrėlė, kuri vadinasi „Aš Esu“.

– Kuo ji ypatinga, juk tokia tematika išdrožtų skluptūrėlių Lietuvoje yra daug?

– Ypatinga tuo, kad ji buvo išdrožta dramatišku ne tik man, ne tik mano artimiesiems bendražygiams, bet ir Lietuvai svarbiu laikotarpiu. Tai buvo 1988-1989 m., kai sprendėsi Tautos likimas būti ar nebūti laisviems.
Kaip minėjau: nuo 1973 m. buvau įsiliejęs į neformalų tuometinį Ramuviečių – žygeivių judėjimą. Tai buvo savotiška pogrindinė veikla. Aktyviausieji to judėjimo dalyviai, kuriuo buvau ir aš, dalyvavo platinant uždraustą spaudą, leido kultūros ir politinio pobūdžio leidininius, organizavo neformalias švietėjiškas paskaitas etnokultūrine, istorine, religine tematika, slapta drožė ir statė kryžius, koplytstulpius, kūrė darbus tautine, religine tematika ir t.t.
Tarp daugelio pogrindinių leidinių buvo atsiradęs ir leidinys „Pastogė“, kurio pagrindinis sumanytojas ir leidėjas buvo būsimasis Kovo 11-osios akto signataras a.a. Algirdas Patackas.

Po pirmojo numerio išleidimo, kuris buvo skirtas 1975 m. KGB nužudyto poeto, rašytojo, filosofo, mokslininko, disidento Mindaugo Tomonio ( Tomo Kuršio) kūrybai, turėjo sekti antras numeris, kuriame buvo numatyta spausdinti ir mano eilėraščius, tačiau saugumas susekė leidėjus. To pasekoje 1988 m. A. Patackas buvo suiimtas ir uždarytas į tos įstaigos rūsius, nespėjus perduoti savo rankraščių jam.

Kadangi ta struktūra pastoviai mus sekė, tai ji žinojo ir A.Patacko draugų ratą. Gavau ne vieną kvietimą atvykti į saugumą. Neradus jiems su manimi bendros kalbos, du kartus mano namuose buvo atliktos kratos ir t.t. Vieno pokalbio metu, paklausiau tardytojo, ką aš čia tokio blogo darau, kad tampote mane, ko tos mano skulptūros nepatinka, juk nedarau nei bombų, nei granatų…

Įsikarščiavęs tardytojas atsakė, kad tai blogiau už bombą ir granatą sudėjus kartu. Sprogmenys sprogs ir viskas, o tie tavo darbai ilgus metus kvaršins žmonėms galvas. Kas tu toks, kad leidi sau tiek daug.

Po tų visų jų “profilaktinių” priemonių ir tono, pajutau, kad jau ir man pakvipo tais rūsiais, kur atsidūrė A. Patackas, todėl stvėriausi kaltų ir tarp tų “susitikimų” pauzių skubėjau išskobti dvi skulptūras, vaizduojančias Kristų surištomis rankomis su užrašu “Aš Esu” kaip atsaką į jų veiksmus. Vieną darbą skyriau Algirdui, kitą – sau. Baigęs skobti ramiai atsidusau ir nuėjęs į saugumą pasiūliau jiems areštuoti ir mane. Įsiutęs tadytojas iškoneveikė mane už tokį įžūlumą, bet neareštavo.

Tokie yra mano ginklai. Po to sąjūdžio atgimimo banga nušlavė tas struktūras, A.Patacką paleido į laisvę, o aš toliau vysčiau savo veiklą, kuria užsiimu ligi šiol.

Tai vienas iš praeities kūrybinio proceso fragmentų. Tai buvo tikra kūrybinė veikla, einanti iš vidaus, iš žmogaus dvasinio poreikio kurti. Ji nuo santvarkos nepriklauso. Skirtumas tik toks , ar tu tą savo kūrinį, sumanymą gali realizuoti viešumoje, ar, dėl kokių nors santvarkos ideologinių priežasčių, jis lieka eskizuose arba kunkuliuoja tavyje.
Ta laisvės sąvoka yra sąlyginė, nes vieni ją supranta kaip galimybę išvykti į užsienį, kaupti begalinius turtus, mėgautis įvairiomis tuščiaskambėmis pramogomis, visiškai nesirūpinant mūsų tautos savasties, etninės kultūros, papročių, istorijos, tikėjimo, dvasinio ugdymo puoselėjimu ir t.t.

Man laisvė – tai galimybė ne tik sukurti kažką vertingo tautos, Tėvynės, valstybės, žmonių labui, bet ir turėti galimybę realizuoti tai realybėje, medžiagoje, viešai pristatant tai visuomenei. Laisvė man – tai galimybė perduoti tas vertybes jaunimui, ateinančioms kartoms, ugdant jų tautinę, pilietinę savimonę, be valdininkų nurodymų ar jų instrukcijų iš viršaus.

Šiuo metu esu vienas iš „Lietos“ labdaros fondo steigėjų. Fondas rūpinasi mano pasiūlyto projekto „Pasaulio Lietuvių vienybės karūna“ įgyvendinimu, pastatant jį Europos parke, netoli Vilniaus. Kitas mano projektas, kuriuo rūpinasi „Lietos“ fondas yra paminklas LDK kunigaikštienei Birutei Trakuose. Šių projektų vaizdiniai šiuo metu yra pristatyti minėtoje parodoje. Jie skirti artėjančiam Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui paminėti. Ir tai yra dabartis.

– Kaip žinome, norėdami įgyvendinti šiuos projektus jūs nesikreipėte į vyriausybines bei Europos sąjungos fondų struktūras, bet savotišku būdu kreipėtės į tautą, į žmones, į Lietuvos piliečius bandydami surinkti lėšas kitokiu būdu. Kodėl?

– Taip, tai yra dar viena kūrybinio proceso dalis, kurią aš vykdau, siekdamas įgyvendinti savo sumanymus. Siekti vienybės, kuriant vienybės simbolį, nešnekant, nediskutuojant, nesitariant su žmonėmis, su tauta apie tai – būtų beprasmiškas dalykas, nes tą Vienybės Karūnos monumentą sukūriau ne tam, kad turėti užsakymą, o tam, kad tauta turėtų ilgalaikį simbolį, skatinantį vienybę, telkiantį visus gyventi, kurti, dirbti „Vardan tos Lietuvos“.
Šiais metais prasidėjo savotiškas žygis, skelbiantis žinią apie tą projektą ir kartu renkant lėšas jam įgyvendinti.
Žygis prasidėjo nuo Nidos, kad per marias nukeliautume iki Biržų, o per jūras iki Čikagos ir t.t
Yra išdrožta ąžuolinė pereinamoji Krivulė, kuri reiškia žinią apie tai, o miestas, priėmęs tą Krivulę, įsipareigoja padėti „ Lietos“ fondui surengti specialiai tam skirtą renginį. Krivulėje yra išdrožiamas to miesto pavadinimas, o ateityje – ansamblyje, esančiame akmens riedulyje su tuo metu dirbusio mero pavarde.
Be abejo, svarbiausi talkininkai šiame žygyje yra taip vadinami sparnuoti traukos žmonės – tai žymiausi Lietuvos scenos meistrai, kurie sutinka talkinti tuose renginiuose savo pasirodymais, o surinktas lėšas paaukoti projekto įgyvendinimui. Šiuo metu Krivulę yra priėmę šeši pajūrio miestai. Tai : Nida, Kretinga, Klaipėda, Kūlupėnai, Gargždai, Palanga. Nuo liepos iki rugpjūčio vidurio, tokie paramos renginiai vyks Nidoje, kuriuos savo koncertu pradės visų žinomas , nusipelnęs aktorius- bardas Kostas Smoriginas. Rudenį spalio 24 d. didelis renginys numatomas Klaipėdos Švyturio arenoje ir t.t.

– Tai, ką jūs sugalvojote yra sunki užduotis, juk suorganizuoti tokio mąsto renginius reikalingi ne tik organizaciniai sugebėjimai, darni komanda, bet ir nemažos lėšos. Ar daug turite padėjėjų, rėmėjų?

– Turint taurų tikslą, idėją ir tikėjimą, viskas yra įmanoma. Juk tikėjimas – tai prasmė, susijusi su ėjimu, su tekėjimu, o visa tai susieta su judėjimu ne tik pačio žmogaus, bet ir visos Visatos.
Svarbiausia – nebijoti veikti, mokėti tai įvykdyti ir netingėti. Tada ir Dievas padės. Konkrečių padėjėjų yra nedaug, tačiau ne jų skaičius lemia kokybę ir sėkmę, o sugebėjimas tai padaryti. Tie žmonės, kurie konkrečiai dalyvauja tame procese – tikri Lietos kariai ir jie suvokia to proceso ir tikslo prasmingumą.
Rėmėjų šiuo metu daugėja, o aktyviai rengdami minėtus renginius praktikoje pasitikrinsime tautos sąmoningumą ir galimybes kartu įgyvendinti „Pasaulio lietuvių vienybės Karūna“ projektą.
Tai savotiškas ėjimas vandeniu.

– Papsakokite apie parodos „Ateitis“ dalį.

– Kaip žinome, ateities be praeities nebūna, o ateitis labiausisi siejama su jaunimu, todėl dalyvauti parodoje pasikviečiau ir jaunimą, su kuriuo daug metų bendradarbiauju ne tik buitinėje plotmėje, bet ir kūrybinėje. Tai – mano vaikai Tautvilas Kazimieras Radzevičius, dukra Skaistė Elena Radzevičiūtė, pusserės Elytės sūnus Robertas Strazdas, jo žmona Kamilė, jų dukros Laisvė, Liepa, mano anūkai Aušrinė, Algirdas, Erdvilas, Dovydas ir jų draugai Karolis, Lukas, Karolina ir kt., kurie lanko „Lietos“ labdaros fondo laisvalaikio centrą „Kūrybos avilys“ (Rinktinės g. 3, Vilniuje). Tai ir yra ateitis.

– Ką palinkėtumėte Lietuvos žmonėms Mindaugo karūnavimo ir Valstybės įkūrimo proga?

– Proga tikrai iškili, tad linkiu visiems dvasinės ir fizinės stiprybės, ištvermės, išminties, Aukščiausiojo palaimos ir telydi Lietuvą vienybės dvasia.

– Ačiū už pokalbį.