Išlikimo ministerija

Yra valstybių neturinčių nei jūros, nei laivybos ministerijos, yra valstybių neturinčių kalnų, kalnakasybos bei iškasenų ministerijos, tačiau visos valstybės turi Švietimo ministerijas. Jos ir sudaro pagrindą tautų ir valstybių išlikimui ar jų sunykimui. Valstybių priešams turėtų būti gana paprasta – paveikti kaimyninės valstybės švietimo sistemą, ją padaryti be orientacijos į pilietiškumo ugdymą, išimti iš jos meninės raiškos skatinimą, ir po to, jai pasidariusiai kaip kompasui be magnetinio lauko, nukreipti ją į savo glėbį…

Tad kokia ta švietimo sistema turėtų būti valstybėje, kad jos išugdyti piliečiai mokėtų nesavanaudiškai ir išmintingai per demokratinę sistemą ją valdyti, būtų visiems patrauklu, jauku, saugu gyventi savame krašte, norėtų jį kurti, saugoti ir ginti? Ar reikia švietimo sistemoje „rėmų“, kurie ribotų ugdytinius nuo laisvės? Jau pats klausimas skamba žiauriai – visi suprantame, kad tik laisvas pilietis yra kūrybingas, išmanus, kuriantis ir saugantis savo valstybę. Tačiau yra ir pražūtinga laisvė – tai laisvė nuo kultūros, laisvė nuo pareigų savo valstybei, be kurių einama į asmens bei valstybės pražūtį. Laisvė nuo gimtosios kalbos taisyklių gali pražudyti kalbą, laisvė nuo tauriosios kuriamosios kultūros – naikina ne tik ją, bet ir tautą bei valstybę su visomis joje esančiomis išmaniosiomis technologijomis. Tam tikrame jauno žmogaus augimo laikotarpyje visada atsiranda prieštaravimas aplinkai, neigimas to kas buvo iki jo, iškeliamas savojo mąstymo ir asmens raiškos prioritetas. Dažnai jauni žmonės iš tokios pozicijos vertina ir Katalikų bažnyčią: „Ji yra pasenusi, nebeatitinka šių dienų išmaniojo mąstymo, ją reikia reformuoti, keisti ją lyg į paslaugas teikiančią instituciją“. Turbūt bent per porą tūkstančių metų nebuvo tokios kartos, kuri panašiai nebūtų galvojusi. Jeigu Bažnyčia būtų prisitaikiusi prie visų ar daugelio tų „reformų“, ji būtų išnykusi prieš daugelį šimtmečių. Buvę kai kurie reformatoriai, beje, įnešę į Bažnyčios nuostatas ir patrauklesnių tai kartai formų, prie esminių Bažnyčios pagrindų sugrįžo. Kaip jaunas žmogus, laisvai ir maloniai pagyvenęs turistinėse palapinėse, vėliau pasistato tvirtą namą patikimam ir saugiam gyvenimui. Valstybės švietimo sistemoje ne tik kiekviena karta, bet ir kiekviena naujos kadencijos Švietimo ministerija nuolat kažką reformuoja. Jeigu atkreipsime dėmesį į to žodžio sandarą „re-forma“, t. y. atgal į formą, tai yra nuolatinis tinkamos švietimo formos ieškojimo reiškinys. Turinys lieka už kadro. Yra kepimo forma, kad tešla kepama neišsiskleistų, yra metalo liejimo formos, padarančios liejamą detalę tinkamą skirtam mechanizmui. Dėl blogai išlietos ir paruoštos detalės mechanizmas neveiks. Valstybė be tinkamų piliečių irgi nefunkcionuos. Betgi, kepinys vertinamas ne tiek pagal formą, kiek pagal jo skonį ir sveikumą, detalė – pagal metalo kokybę ir jos patikimumą. Taigi, vėl grįžtame prie to paties pagrindinio klausimo – kokia turėtų būti švietimo sistemos išugdyta to ugdytinio branda, kuri sukurtų jam ir kitiems žmonėms orų, jaukų ir saugų gyvenimą?

„Forma“ yra ir žmogaus, kuri geriausiai matoma – vertinamos jo linijos, svoris, rūbai, kiti išorės bruožai. Ir patarlė yra: „Pagal rūbą sutinkama, pagal išmintį išlydima“. Beje ir Šventųjų dienos yra švenčiamos ne jų gimimo, o jų išėjimo amžinybėn dieną, kai jau galima pasidžiaugti visu jo prasmingu gyvenimu. Dirbtinis, kompiuterinis „mąstymas“ nuo žmogiškosios išminties irgi skiriasi tuo, kad kompiuterinis „mąstymas“ nesuvokia prasmės – vardan ko visa tai…

Tad pagal rūbą ar išmintį vertinama išleidžiamo iš švietimo sistemos ugdytinio branda? Reikia, aišku, ir to, ir to. Ir reikia jam dar daugiau – iki jo išlikusios per epochas ir istoriją kultūros suvokimo, jos vartojimo bei puoselėjimo, taip pat ne tik jos praturtinimo savastimi, bet ir išsaugojimu gyvensiantiems po jo. Kad tauta ir žmonija fiziškai neišnyktų, rekomenduojama šeimoms turėti bent po tris vaikus. Jeigu bus du – „tiek radom, tiek ir liks“ – jau pavojaus ženklas. Jeigu palieki mažiau ar visai nieko nepalieki – rimtas pavojus. Kultūrai – taip pat. Iš vieno žmogus, be jo pažinties su kitu, naujas žmogus neatsiras. Nepažinus tauriosios kultūros, būnant toli nuo jos, tauta ir žmonija kultūra ne tik nepasipildys, bet ir esama sunyks, kaip palikta rūdyti geležis. Kultūra kaip ir noragas – blizga tik naudojami.

Dabar madinga kurti išmaniąsias klases, mokyklas. Vaikai vertinami pagal išmaniųjų technologijų naudojimą, ruošiami daryti karjerą, kurti pridėtinę vertę. Visa tai daryti reikia, bet nutolstama nuo esminio dalyko. Žmogus savo rūšies evoliucijoje nutolo šuoliu nuo kitų gyvūnų vystymosi ne todėl, kad pradėjo naudotis darbo įrankiais (F. Engelsas), bet darbo įrankius pradėjo naudotis dėl to, kad geriau išsivystė jo „vokalinė muskulatūra“ (T. de Šardenas), t. y. nuo sudėtingų bendravimo intonacijų raiškų formuojantis tobulesnei smegenų struktūrai, kurios tęsinys yra muzika. Informacijos kiekis tiek žmogui, tiek kitiems gyvūnams yra gaunamas per akis (iki 90%). Per kitus pojūčius gaunama informacija turėtų jau esminio poveikio tobulėjimui nedaryti, tačiau iš esmės yra kitaip. Teko keletą metų stebėti ir tirti žmones, kurie iš prigimties neturėjo regėjimo, klausos ar abiejų šių pojūčių. Rezultatai nustebino – aklųjų vaikų ir suaugusių aklųjų (negaunančių tų 80-90% aplinkos informacijos) intelektas ir gebėjimai skyrėsi mažiausiai nuo visus pojūčius turinčių žmonių ar net juos pralenkė. Aklųjų-kurčiųjų-nebylių vaikų (neturinčių visų šių pojūčių) intelektas pradėjo rastis žymiai vėliau, prasidėjus sąmoningam daktiliniam bendravimui su juos supančiais žmonėmis. Jų kūryba priminė kompiuterinę – sudaryta iš to, kas jiems buvo pateikta. Su pasaulio žmonių intelektine informacija savarankiškai jie galėjo susipažinti išmokę skaityti per Brailio raštu išleistas knygas, kurių negausu. Turintieji girdėjimo pojūtį ir jį išlavinę iki muzikos suvokimo, kūryboje (poezijoje) reiškėsi individualiai, savitai, buvo sumanesni ir kitose veiklose. Jau daugelį dešimtmečių mokslininkai (H. Gardneris, R. Štaineris, D. Kembelas, A. Piličauskas ir daug kitų) tiria tauriosios muzikos poveikį vaikams, esantiems dar motinos įsčiose. Visų išvados 80-96% patikimumu vienodos – vaikai per motiną „girdėję“ tauriąją muziką įsčiose, užauga gabesni ne tik muzikos kūrybai, bet ir matematikai, informacinėms technologijoms, techninei kūrybai. Ne tik A. Einšteinas grojo smuiku, bet ir daugelis žymiausių pasaulio išradėjų. Išėmus iš švietimo sistemos muzikos mokymą ir per jį vaikų pakėlimą prie tauriosios muzikos, juos pasmerkiame re-evoliucijai arba – evoliucijai atgal. Be žmogiškųjų smegenų neuronų ryšių, kurios sukuria muzikos intonacijos, galima irgi būti išradėju – sukurti tobulą žmonijos naikinimo ginklą, tobulinti tokią civilizaciją, be kurios žmonijos ir jos Žemės sunaikinti būtų neįmanoma. Aukščiausia žmogaus evoliucijos raiška, padėjusi ir tebepadedanti tobulėti homo sapiens, yra iki pat mūsų dienų atėjusi tautinė ir ištobulėjusi taurioji muzika. Ji yra ir žmonijos tarpusavio bendravimo, kaip „vienintelės vertybės Žemėje“ (A. de sent Egziuperi) pagrindas.

Daugelio pasaulinių konkursų laureatas, berniukų ir jaunuolių choro „Dagilėlis“ vadovas Remigijus Adomaitis irgi teigia: „Jeigu visi vaikai pasaulyje dainuotų, jame nebūtų smurto ir karų“.

Išliksime?