Vaikai iš Kupiškio Tėvo dieną sutiko oro uoste

Šv. Kazimiero ordino ir Kupiškio Šv. Kazimiero vaikų globos namų draugystė tęsiasi: Tėvo dieną ordiniečiai kartu su vaikais minėjo kartu, pasinerdami į aviacijos pasaulio paslaptis. Ordino pernai įkurtose Mažojo princo dibtuvėse dar visai neseniai šiems vaikams buvo ruošiamos kalėdinės dovanos. Praėjus pusmečiui įgyvendintas pažadas naujus dirbtuvių bičiulius pakviesti į Vilnių ir parodyti kai ką nematyto, suteikti progą pasisemti naujų įspūdžių ir patirties.

„Tėvo diena kiekvienam vaikui ypatinga. Džiaugiamės, kad tokią gražią šventę vaikai buvo linksmi, apsupti geranoriškų žmonių, pamatė daug įdomių ir naudingų dalykų. Visiems vaikams, o šiems ypatingai reikia įkvėpimo, motyvacijos, gero pavyzdžio. Ordinas, vykdydamas savo misiją, į tai įneša savo indėlį“, – sakė Ordino D. Magistras Henrikas Armoška-Eismontas.

Aviacija ir svajonės
Daug prasmių turinčiu vardu pavadintų Mažojo princo dirbtuvių komanda šį kartą vaikams surengė išvyką į Vilniaus oro uostą, taip prisiliesdama prie „Mažojo princo“ autoriaus Antuano de Sent-Egziuperi gyvenimo bei knygos siužeto. Aviacija tiek mažus, tiek didelius nuo pat savo istorijos pradžios intriguoja ne tik įspūdingais įrengimais ir technologijomis. Žmogų visuomet traukė sklęsti dangumi tarsi paukščiui, pakilti aukščiau debesų, pamatyti žemę iš toli. Knygoje „Mažasis princas“ lakūnas atsiduria nežinomoje planetoje, kurioje sutinka ypatingą jos gyventoją – mažą, tačiau labai smalsų ir mąslų berniuką. Šią knygą galima skaityti įvairiai, o pažintį su Mažuoju princu priimti kaip pasaką arba… kaip susitikimą su pačiu savimi, savo svajonėmis.

Vaikai iš Kupiškio vaikų globos namų šilti ir draugiški, jie, kaip ir visi vaikai, nepriklausomai nuo amžiaus, neabejotinai geba ir nori svajoti. Išvykoje į oro uostą daugelis pirmą kartą savomis akimis iš arti pamatė kylančius ir besileidžiančius lėktuvus, ekskursijoje sužinojo įspūdingų faktų ir skaičių apie aviaciją, apsilankę „Turkish Airlines“ biure gavo po suvenyrinį lėktuvo modėlį. Ne mažesnį įspūdį nei lėktuvai vaikams padarė oro uosto gaisrinė, kurios darbuotojai leido vaikams pasimatuoti specialią aprangą bei patiems išbandyti gesinimo įrangą.

Ne tik vaikai, bet ir ekskursijoje dalyvavę pedagogai pripažino, kad tokia išvyka išties nekasdienė, o įspūdžių tiek daug, kad prisiminimai išliks dar ilgam. Vaikai liko sužavėti oro uostu, lėktuvais, prie jų dirbančių specialistų darbu. Netrukus ėmė svajoti – kas būti pilotu, kas gaisrininku, o kas tiesiog nors kartą patirti, ką reiškia skristi virš debesų. Ekskursiją vaikams vedęs jau daug metų aviacijos srityje dirbantis Lietuvos oro uostų Aviacijos paslaugų skyriaus vadovas Mangirdas Šapranauskas nesigaili pasinėręs būtent į šią sferą. „Kaip sakoma, jei aviacija tave vieną kartą pagauna, tai daugiau nebepaleidžia. Aviacijos pagalba pasaulis yra labai mažas, o atstumai skaičiuojami ne kilometrais, o laiku: per 5 valandas gali atsidurti Madride, per 8 – Niujorke, per 11 – Singapūre“, – sakė specialistas. Paklaustas, ko Tėvo dienos proga tėviškai palinkėtų susirinkusiems vaikams, jaunas dviejų berniukų tėtis nedvėjodamas atsakė: „Svajoti, svajoti, svajoti. Ir tai daryti drąsiai. Aviacija buvo mano svajonė ir ji išsipildė – tai jau trečias su aviacija susijęs mano darbas.“

Po ekskursijos vaikai buvo pakviesti pietų į oro uoste įsikūrusį „Oro barą“, kuriame pasitiko viena jo šeimininkių – Inga Bagdonaitė. Ji su tėvu, žinomu sportininku, pasaulio čempionu tapusiu imtynininku Rimantu Bagdonu maloniai sutiko pavaišinti mažuosius svečius. Atsilygindami už svetingumą vaikai restorano šeimininkams dovanojo dešimtmečio Manto pieštą lėktuvą, kuris buvo pakabintas šalia lakūno Jurgio Kairio dovanotų savo lėktuvų fotografijų. I. Bagdonaitė vaikams perdavė kupiškiečio, vieno žymiausių Lietuvos sportininkų, Olimpinio čempiono Virgilijaus Aleknos linkėjimus ir vardinius marškinėlius. Sportininkas labai norėjo pats susipažinti su kraštiečiais vaikais, tačiau negalėjo atvykti dėl netikėtų šeimyninių aplinkybių.

Vėliau vaikai patraukė į Mažojo princo dirbtuves, kur gamino spalvingus svajones skraidinančius lėktuvėlius, žaidė, bendravo su ordiniečiais, o išvykdami kartu su gera nuotaika bei kitomis dovanėlėmis išsivežė ir po pakuotę Mažojo princo bičiulių arbatos mainais palikdami savo gražius piešinius ir gerus žodžius.

Dėmesio neišlepinti vaikai
Į ekskursiją vaikus atlydėjo keli pedagogai ir Šv. Kazimiero vaikų globos namų direktorius Petras Remeikis. Viena darbuotojų, nuo pat vaikų globos namų įkūrimo čia dirbanti socialinė pedagogė Ingrida Tubelienė puikiai pažįsta daugelį globojamų vaikų. „Dauguma čia gyvena nuolat, tačiau dalis vaikų vis keičiasi – kai kurie pagyvena, kol šeimoje krizė, o kai tėvai pasitaiso, jei duok Dieve pasitaiso, grįžta. Kaip žinia, pas mus visiškų našlaičių praktiškai nėra, tik viena mergaitė“, – sakė pedagogė. Dažniausiai vaikai į globos namus patenka dėl tėvų problemų – alkoholizmo, ligų arba dėl pačių socialinių įgūdžių stokos, specialių poreikių, kurie dažnai yra neigiamo gyvenimo pasekmė. Globos namuose šiuo metu gyvena beveik 30 vaikų nuo 4 iki 18 metų, tarp kurių ketvertukas – dvi sesės ir du broliai – iš vienos šeimos. Pasak moters, čia daug liūdnų istorijų.

Nepasisant visko, mažieji tiesiog trykšta energija, noru bendrauti, draugauti, prisiglausti… Vyresni kiek atsargesni, užsitarnauti jų pasitikėjimą suaugusiems prireikia laiko.

Dėl lėšų stokos globos namai vaikų nelepina dažnomis išvykomis ar pramogomis. Anot I. Tubelienės, vaikams dažniausiai tenka pasitenkinti tuo, ką pasiūlo mokykla. „Todėl labai džiaugiamės, kai atsiranda rėmėjų, norinčių padėti. Kad ir šiandieninė ekskursija – iš tiesų įspūdinga. Net mūsų pačių vaikai ir mes patys to nesame matę. Žinoma, ne visi vaikai vienodai šiandien gali tai įvertinti. Tačiau anksčiau ar vėliau viskas susistato į savas vėžias, gal jei ne šiandien, tai vėliau įvertins“, – sakė pedagogė, kuri labiausiai džiaugiasi, kai jau suaugę vaikai ateina aplankyti, dėkoja už šilumą ir pamokas.

Vyriausios globos namų gyventojos, dvi merginos jau dabar stebina sąmoningumu ir išsiauklėjimu. Tačiau, kaip sako I. Tubelienė, tai daugiau išimtis – šios dvi geros draugės labai gabios, gerai mokosi ir atsakingai planuoja savo ateitį. Po metų jos pradės savarankišką gyvenimą, o kol gyvena šiuose namuose, padeda auklėtojoms prižiūrėti mažesniuosius. Tačiau net ir tokioms pavyzdingoms auklėtinėms reikia paramos – palaikymo, patarimo.

Į vaikų namų auklėtinius dažnai žiūrima tarsi pri padidinamąjį stiklą. Pedagogės teigimu, tai ypač jaučiasi mažesnėje bendruomenėje. „Jei toks vaikas padaro kažką negero, visi iškart sako, kad ji blogas, nors iš tiesų, galbūt tik vaiko elgesys tuo metu yra blogas, o ne pats vaikas. Vaikų, kaip ir visur, kaip ir kiekvienoje šeimoje, pas mus yra visokių – ir išdykusių, ir gerų. Tik gal stebimi jie yra labiau“, – įsitikinusi moteris. Šie vaikai, pasak jos, labiausiai vertina meilę ir bendravimą, o ne materialius dalykus. Kiek įmanoma, dėmesio jiems skiria auklėtojos ir tėtį atstojantis namų direktorius, tačiau to vaikams nepakanka. Ne itin daug mažame miestelyje sulaukiama ir norinčių vaikus įsivaikinti ar bent tapti laikinais, „savaitgaliniais“ globėjais, o vaikų taip pat, deja, nemažėja.

Ir vaikai, ir Šv. Kazimiero vaikų globos namų kolektyvas jau nekantrauja persikelti į atnaujintus namus. Kurį laiką glaudęsi vienos gimnazijos bendrabutyje, vaikai gyveno viename būryje, o tai šiek tiek išvargino ir juos pačius, ir darbuotojus. Naujuose namuose bus įgyvendinta nauja programa, pagal kurią vaikai gyvens keliomis atskiromis šeimomis, kambariuose gyvens po vieną ar du, turės virtuvę, poilsio kambarį. Tai, pasak I. Tubelienės, ne tik palengvins darbą, bet ir suteiks vaikams galimybę priprasti prie natūralesnio gyvenimo ritmo: „Mes galėsime turėti glaudesnį ryšį su vaiku, o vaikai – gyventi tarsi tikroje šeimoje.“

Daugiau nuotraukų: FOTOGALERIJA – Kupiškio vaikų namų auklėtinių išvyka į Vilnių aviacijos tema.