V. Gogaitis „Be šilumos širdyje socialinis darbuotojas dirbti negali“

„Jei širdis bus šalta – be meilės ir atjautos silpnesniajam, socialinis darbuotojas negalės tinkamai atlikti savo pareigų“, – įsitikinęs Dotnuvos slaugos namų direktorius Vytautas GOGAITIS.
Gimęs pajūryje jis svajojo tapti naru, bet devynerių metų patekęs į vaikų namus vis labiau ėmė domėtis herojiškomis profesijomis. Gyvenimo aplinkybės privertė nutraukti pradėtas medicinos studijas, tačiau pašnekovas dėl to nenuogąstauja ir džiaugiasi didele širdimi galintis pasidalyti su tais, kuriems labiausiai reikia – sergančiais bei senyvo amžiaus žmonėmis.
Su Vytautu kalbamės apie socialinio darbuotojo misiją, kasdienybę ir iššūkius.

– Socialinio darbuotojo profesiją, o gal labiau vertėtų tai vadinti gyvenimo keliu, dažniau pasirenka moterys nei vyrai. Kaip Jūs atsidūrėte šiame laive?
– Socialinį darbą dirbu jau 22 metus. Pirmiausia baigiau Kauno kūno kultūros institutą ir vienintelis iš viso kurso – raudonu diplomu. O 1997-aisiais, jau dirbdamas Kėdainių rajono savivaldybės Socialinės globos skyriaus vedėju, Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Socialinio darbo katedroje baigiau ir magistrantūros studijas. Tada Kėdainiuose buvau vienintelis įgijęs socialinio darbuotojo specialybės magistro laipsnį. Įsitraukiau į Lietuvos socialinių darbuotojų asociacijos veiklą. Čia teko dėti pastangas, kad Socialinio darbuotojo diena būtų įteisinta ir 2003 m. mums pavyko tai įgyvendinti.

– O kodėl Jums artimas socialinis darbas? Juk čia nuolat verdama visuomenės skauduliuose, čia liūdniausia gyvenimo pusė.
– Galbūt socialinio darbo sritis man artima, nes aš pats drauge su 150 kitų vaikų užaugau Saugų vaikų namuose Šilutės rajone. Tada visoje Lietuvoje tebuvo 11 vaikų namų. Anuomet vaikų namai priklausė Švietimo ministerijai. Tai svarbu, nes dabar vaikų globos namai truputį neatitinka prasmės. Globa juk skiriama seniems žmonėms, neįgaliesiems, o vaikus, nesvarbu, kad ir atimtus iš tėvų, padaro globojamaisiais ir tai užkerta kelią juos tinkamai paruošti savarankiškam gyvenimui.
Mes buvome auklėjami, mokomi, ugdomi ir ruošiami savarankiškam gyvenimui. Turėjome nemenką pagalbinį ūkį: sėdavome javus, bulves, prižiūrėjome du sodus, auginome kiaulių, vištų, ančių, triušių, karvių, arklių, bičių. Visas uogienes – žemuogių, mėlynių, bruknių – pasiruošdavome. Kai švęsdavome derliaus šventę, stalai būdavo nukrauti gėrybėmis.
Vaikų namuose visi vieni kitus laikydavome broliais ir seserimis. Tie, kurie užaugę jau palikdavo įstaigą, per šventes atvažiuodavo aplankyti likusiųjų, atveždavo įvairių lauktuvių. Kai eidavome į šokius, savo seseris saugodavome ir gindavome. Buvome vieningi – šeima.

– Kaip prisimenate metus, praleistus vaikų namuose?
– Tik su džiugesiu ir be jokių nuoskaudų. Vaikų namuose išmokau daugelio dalykų, kurie padėjo sėkmingai pradėti savarankišką gyvenimą ir nenuklysti šunkeliais. Taigi turbūt ten augdamas ir išsiugdžiau norą padėti kitiems.

Dirbti socialinį darbą nėra išmokstama, reikia turėti vidinį jausmą, prigimtinį gėrį, šilumą ir atiduoti daug širdies. Socialinio darbuotojo darbas sunkus, sudėtingas, bet tikiu, jog čia mane nukreipė likimas. Tiesa, nuo mažens svajojau tapti gydytoju. Visi manė, jog man pavyks. Buvau įstojęs ir mokiausi, bet teko studijas nutraukti. Turėjau antrą mamą – močiutę ir jos dukrą – savo tetą. Jos man daug padėjo. Gyvenimas pakrypo taip, kad teko dėl jų pasiaukoti ir atsisakyti studijų. Tačiau aš nesigailiu – atradau savo pašaukimą.

– Kaip pradėjote vadovauti Dotnuvos slaugos namams?
– Dirbau Kėdainių savivaldybėje ir teko pakeisti ankstesnę Dotnuvos slaugos namų direktorę. Sutvarkėme, suremontavome senąsias patalpas, subūriau stiprų, profesionalų, įgudusį kolektyvą, bet svarbiausias mano tikslas buvo tas, kad mūsų įstaigoje gyvenantiems žmonėms būtų jauku, šilta ir saugu. Juk mes nešame atsakomybę už juos ir esame pasišventę kaip gydytojai pagal Hipokrato priesaiką.

Džiaugiuosi, kad 2011 m. pakliuvome tarp 52 įstaigų Lietuvoje, kurioms Europos Sąjungos Socialinis fondas skyrė finansavimą rekonstrukcijai, renovacijai, statybai. Taip galėjome įsikurti naujose, moderniose patalpose. Tai buvo tarsi mūsų įstaigos atgimimas – turime ne tik tvarkingas patalpas, baldus, įrangą, bet taip pat įsirengėme akustinės terapijos ir regeneracijos kabinetą. Šiam įrangą dovanojo Lietuvos ir Italijos Šv. Kazimiero ordinai. Kabinetu naudojasi ir gyventojai, ir darbuotojai. Turime kineziterapijos, masažo kabinetus.

– Už ilgametį, pavyzdingą ir nepriekaištingą darbą iš Socialinės apsaugos ministerijos esate gavęs Gerumo žvaigždę.
– Taip, tai buvo labai malonu. Apdovanojimai, pagyrimai skatina dar labiau stengtis, siekti užsibrėžtų tikslų bei tobulėti. Nors tobulumui, aišku, ribų nėra.

– Kaip apibūdintumėte jaunąją socialinių darbuotojų kartą? Sakėte, kad šio darbo be geros širdies nepadirbsi. Ar jaunoji karta irgi tokia pat atsidavusi, koks esate Jūs?
– Yra dvi medalio pusės: išsilavinimas – diplomas, ir žmogiškosios savybės. Atjautos aukštoji mokykla neišmokys. Žinoma, tai gali ateiti su noru ir praktika.
Mūsų kolektyve nėra tokių problemų, kad, pavyzdžiui, darbuotojas nesugebėtų dėmesingai bendrauti su gyventojais, kurie į slaugos namus ateina jau su susiformavusiu charakteriu, principais. Be to, senatvinė demencija, ligos ar amžius padaro savo. Seno žmogaus nebepakeisi – ne tas laikas, tačiau visada randame bendrą kalbą ir išeitį.
Savo gyventojus džiuginame įvairiais renginiais. Gyvendami įstaigoje jie pamato tokių žmonių, kurių būdami namie gyvai galbūt niekada nebūtų išvydę. Pavyzdžiui, Prezidentę, vyskupą Kęstutį Kėvalą, koncertą dovanojusius atlikėjus Andrių Mamontovą, Arvydą Vilčinską, Lietuvos galiūną Žydrūną Savicką.
Nuolat rūpinamės gyventojų sveikata. Socialiniai darbuotojai ir jų padėjėjai lydi gyventojus į Kėdainių sveikatos priežiūros įstaigas bei Kauno klinikas. Ne vienai močiutei Kauno klinikose atliktos akių operacijos, todėl dabar jos neblogai mato. Jei artimieji būtų pasirūpinę tuo anksčiau, kai mūsų slaugos namų gyventoja dar gyveno savo namuose, operacijos rezultatai būtų buvę kur kas geresni.

– Girdėjau, kad pats pamiršęs direktoriaus statusą drauge su savo darbuotojais įstaigos gyventojus vežate pas gydytojus, o jei reikia, kokią močiutėlę ir panešate.
– Mūsų įstaigoje vairuotojas dirba pusę etato, tad jei vairuotojo nėra, o aš mieste turiu reikalų, pasiimu socialinę darbuotoją, gyventojus ir važiuojame.
O ta istorija, kai nešiau močiutę į gydytojos kabinetą, tiesa, ne pirmą kartą, buvo tokia, kad atvykome su socialine darbuotoja. Negi aš lauksiu už durų, kai darbuotoja, ji visgi yra moteris, neš tokį svorį. Aš kaip įstaigos vadovas, gerbiantis darbuotoją, visada stengiuosi padėti.
Taigi vienas iš mano principų – padėk ne tik slaugos namų gyventojui, bet ir savo darbuotojui. Ir ne tik dėl to, jog esu vadovas. Tiesiog taip elgtis žmogiška. Galėčiau sėdėti savo kabinete ir kilnoti popieriukus iš vieno galo į kitą, bet man tai nėra priimtina. Aš kiekvieną rytą nueinu aplankyti slaugos namų gyventojų – nunešu jiems spaudą, paskaitome drauge, pasišnekame. Taip turiu progą su jais pabendrauti.

– Kodėl Jums to reikia?
– Aš turiu žinoti savo gyventojų nuotaiką, sveikatos būklę, kaip kiekvienas jaučiasi atsikėlęs po nakties miego. Turiu tai pamatyti pats – žmogaus veide. Šypsosi gyventojas, yra nusiminęs, o gal susiraukęs. Tada aiškinuosi, kodėl. Nenoriu, kad žmogus vargtų su savo bėdomis. Gyventojų nuotaikas stebi ir socialiniai darbuotojai, slaugytojai su savo padėjėjais, kurie tiesiogiai prižiūri gyventojus.
Negaliu sėdėti ir užeiti pas juos tik kartą per mėnesį. Man pačiam svarbu ir nuoširdžiai rūpi mūsų gyventojų būklė, ar jie jaučiasi saugūs, kaip sekasi sutarti su darbuotojais, kurie jais rūpinasi. Juk visko būna. Būna, kad ir susipyksta.
Pavyzdžiui, gyventojai atsiveža čia įvairiausių savo drabužių, su kuriais tik į šokius eiti. Jie ieško tų drabužių, pyksta, kad neranda, o, žiūrėk, palaidinė po pagalve pakišta. Turime suprasti, kad senatvėje tai normalu. Sakau tai ir savo darbuotojams. Nereikia pykti tokiose situacijose, nes nežinome, kokie patys būsime sulaukę tokių metų. Senam žmogui turime būti atlaidūs. Juk žinote, kaip Biblijoje sakoma apie gerą širdį: gera širdis tokia, kurioje yra šilumos ir atjautos ligotam, senam, savimi pasirūpinti negalinčiam žmogui. Man svarbu, kad įstaigos gyventojai gyventų oriai ir, jei pagal amžių ar sveikatą jau laikas, ramiai paliktų šį pasaulį – be skaudulių bei sunkumų.

– O ar sulaukiate iš slaugos namų gyventojų padėkų, gerų žodžių?
– Tikrai pasitaiko, nors kai kuriems ta padėka sunkiai išspaudžiama – natūralu. Yra močiutė, kuri pavalgiusi nuolat dėkoja už gardų maistą. Už priežiūrą, globą daug pagyrimų sulaukia mūsų kineziterapeutas. Viena močiutė į įstaigą buvo atvežta gulinti. Kineziterapeutas su ja dirbo ir po truputį gyventoja jau galėjo atsėsti lovoje, vėliau ir į vežimėlį, o paskui net su vaikštyne eiti. Tai ne vienintelis toks sėkmingas atvejis.

Žinoma, daug ką reiškia paties žmogaus noras bei pastangos. Kitas visai nenori judėti, išeiti iš kambario ar ką nors keisti. Jei prisireikia kitaip perstatyti lovą – blogai. Yra daug subtilybių. Turime galvoti, ar pakeitę gyventojo lovos padėtį, perkėlę žmogų į kitą kambarį, nesukelsime streso nei jam, nei tam, pas kurį perkelsime. Apgyvendindami žmones kartu žiūrime, ar sutaps jų charakteriai, ar jie galės bendrauti. Taip jiems gyventi bus smagiau ir patogiau. Juk vieni turi didelę negalią ir tik guli, nekalba, o kitas sveikesnis ir nori bendrauti.

Skatinu gyventojus dalintis džiugiais prisiminimais. Tai jiems kelia nuotaiką, o tada ir darbuotojams lengviau dirbti. Kai žmogus niūrus, piktas, jam niekas nebeįdomu, jis tampa uždaras, pesimistiškas. Stengiamės pasiūlyti gyventojams įdomių veiklų. Turime kambarį, kuriame norintieji užsiima rankdarbiais. Turintys gabumų socialiniai darbuotojai ir jų padėjėjai moko gyventojus piešti, lipdyti, klijuoti. Paskui darbeliai papuošia įstaigos erdves.

Ruošiamės spalio pabaigoje švęsti Heloviną. Auginame moliūgus, išskobsime juos, uždegsime žvakučių ir papuošime slaugos namų aplinką. Visada švenčiame Kalėdas, Velykas, o per Užgavėnes deginame Morę, visi gyventojai ir darbuotojai pasipuošia kaukėmis.
Rugpjūčio pabaigoje buvome surengę įstaigos gyventojų sportines žaidynes. Aišku, rungtis pritaikėme prie jų fizinių galimybių. Dalyvius apdovanojome medaliais. Tai jiems labai daug reiškia. Galbūt niekada anksčiau jie nėra gavę jokio medalio. Žaidynes filmavome, o paskui medžiagą sumontavome, paruošėme linksmą filmą ir surengėme bendrą peržiūrą. Stengiamės gyventojus įtraukti į įvairią veiklą, įstaigos bendruomenės gyvenimą, kad jie neužsidarytų vien savo pasaulyje, neužsisklęstų.

Su gyventojais dirba visas kolektyvas. Savo patirtį, žinias darbe skleidžia socialiniai darbuotojai, jų padėjėjai, slaugytojai ir jų padėjėjai, gydytoja, dietologė. Žinoma, sklandi įstaigos veikla neįmanoma be virėjų, valytojų, elektriko, vairuotojo, aplinką gražinančių kiemo darbuotojų. Džiaugiuosi turėdamas ir šaunią, kompetentingą vyr. buhalterę.

– Kaip kasdien susidurdamas akis akin su liūdnąja gyvenimo puse sugebate išsaugoti puikią nuotaiką ir nestokoti humoro jausmo?
– Tokia prigimtis. Mano močiutė taip pat buvo labai energinga – žemaitė. Tad gal žemaitiškas charakteris padeda (šypsosi). Aš visą gyvenimą buvau apsuptas žmonių, kolektyvo. Jei darbuotojas ar slaugos namų gyventojas matys mane susiraukusį, kad ir dėl asmeninių priežasčių, bet ta nuotaika vis tiek gali paveikti ir jį. Taip neturi būti. Dėl asmeninių problemų negali nukentėti tavo prižiūrimas, globojamas asmuo. O jie labai jautrūs ir iškart pagal judesius, kalbą, veido išraišką pastebi tavo nuotaiką. Jiems sunku prisitaikyti prie besikeičiančių kito žmogaus emocijų. Ir kodėl jie turėtų tai daryti? Mes – darbuotojai, pagal poreikius turėtume taikytis, nes apsisprendėme dirbti šį darbą ir turime būti pasišventę, suteikti globojamiems žmonėms šilumą, ramybę bei pagrindą mumis pasitikėti.

Niekad nesigailėjau pasirinkęs socialinio darbuotojo kelią. Aš save atradau čia – tarp žmonių, kuriems galiu padėti. Visas įstaigos kolektyvas slaugos namų gyventojams esame patarėjai, globėjai, guodėjai, nuodėmklausiai, gydytojai, o kai kada ir teisėjai (nusijuokia). Taigi radau savo vietą, o tuo dar tvirčiau įsitikinau gavęs Gerumo žvaigždę, kurią Kėdainiuose turime dviese.

V. Gogaičio atsidavimas darbui ir savo įstaigos gyventojams pro akis nepraslydo ir rajono medikams. Kėdainių ligoninės gydytoja oftalmologė Gitana Bacevičienė su slaugytoja bei psichologe Tamara Mišeikiene sako, jog Dotnuvos slaugos namų direktorius – išskirtinis vadovas.
„Mano akimis, V. Gogaitis – netipiškas vadovas. Su savo įstaigos gyventojais jis bendrauja nuoširdžiai, be jokios arogancijos. Jis dėmesingas, kantrus savo gyventojams, vedžioja, kur reikia, net ant rankų paneša, – stebisi T. Mišeikienė. – Kartą atvežė pas mus močiutę, kuri negalėjo paeiti, bet ir vežimėliu atvežti ją buvo sudėtinga. Tai V. Gogaitis paėmė močiutę ant rankų ir pasodino ant kėdės. Toks poelgis labai krito į akį. Ar daug vadovų taip pasielgtų? Jis tiesiog gyvena tuo, kuo ir jo gyventojai.“
„Jei nežinočiau, kad V. Gogaitis yra direktorius, taip nė nepagalvočiau, – tikina G. Bacevičienė. – Jis elgiasi labai paprastai, žemiškai, yra žmogiškas ir supratingas. Likau nustebinta jo rūpesčio senyvo amžiaus žmonėmis.“

Aprašė Akvilė Kupčinskaitė