Meno dvasia

Šiaulių apskrities komtūro Kazimiero Almino pokalbis su menotyrininku, Šv. Kazimiero Garbės medalio laureatu, habil. dr. profesoriumi-emeritu Vyteniu Rimkumi.

Kazimieras Alminas. Pradėkime nuo „mokslinės pasakos“, kuria pradėdavau skaitomą estetinio auklėjimo teorijos ir metodikos kursą studentams praėjusiame šimtmetyje, kai dar nebuvo nešiojamų kompiuterių ir išmaniųjų telefonų. Jos trumpas turinys toks: Vienos planetos civilizacija pradėjo žlugti nuo vieno išradėjo produkto – akometro. Autorius jį plačiai išreklamavo nustatydamas muziejuose eksponuojamas paveikslų klastotes. Atsuka savo prietaisą į paveikslą ir jis parodo – tikras jis ar klastotė. Prietaisas išanalizuoja smulkiausias paveikslo detales, palygina su dailininko raiškos subtiliais savitumais ir nustato ne tik kūrinio autentiškumą, bet ir jo vertingumą. Prietaisas visiems labai patiko ir plačiai paplito. Visi akometrą nešiodavosi į parodas – atsukdavo jį į paveikslą ir žiūrėdami į prietaisą aikčiodavo iš pasitenkinimo. Mat ir prietaisas pavadintas buvo nuo emocinių įvertinimo aikčiojimų: „Ak, kaip gražu! Ak, kaip įspūdinga! Ak, kaip savita!”… Vėliau nebereikėjo ir meno kūrinių – pradėjo kurti tik programas akometrams. To išmaniojo prietaiso pagrindu sukurti robotai dirbo už tos planetos gyventojus, jiems liko tik žiūrėti į ekranėlius ir aikčioti iš pasitenkinimo. Tik kartą sugedo pagrindinio šaltinio generuojamoji programa – visa veikla sutriko. Niekas nebemokėjo dirbti ir atkurti sugedusios programos. Prasidėjo chaosas, rietenos, karai – civilizacija žlugo. Dauguma žuvo, kiti sulaukėjo, subeždžionėjo. Po tūkstančių metų vienoje oloje prie laužo, po sėkmingos medžioklės, vienas medžiotojas paėmė anglį nuo laužo ir nupiešė ietimi medžiojamo elnio sceną. Kiti pamatę piešinį aiktelėjo: „Kaip gražu!”… Nuo tos dienos pradėjo rastis nauja civilizacija, kurios mokslininkai po tūkstantmečių ir nustatė prieš tai buvusios civilizacijos žlugimo priežastį.

Tad, klausimas – koks dailės vaidmuo tikrovėje?
Vytenis Rimkus. Yra keletą dailės kilmės teorijų, kurių nei viena negali būti absoliuti. Yra viena tokia urvinės kilmės, kita – religinės kilmės. Yra dar ir kitas supratimas, kuris nepriklauso nuo mokslinės kilmės aiškinimo. Yra ir pasitenkinimo pradžios elementai. Pvz. pirmieji olose piešiniai. Beveik visose nėra žmogaus vaizdavimo, vien tik gyvulių. Dar strėlės, ietys. Šitas piešinys įgauna maginę reikšmę. Kas pavaizduota piešinyje – pasiseks medžioklėje. Oloje pilna ir štai kokių piešinių – anglimi apipiešti žmogaus delnai. Pilna tokių Prancūzijos pietuose. Jau turėjo ugnį ir ta ugnis skleidė šešėlius. Su anglimi pagautą šešėlį ant uolos sienos imta apibrėžti. Ranką patraukė, o vaizdas liko. Tai grandiozinis žmogaus civilizacijos atradimas. Tolygus ugnies įsisavinimui. Tai rodo visa mus pasiekianti medžiaga. Reiškia, kai kuria prasme aš galiu įamžinti save ar kitus. Manęs nėra, o mano vaizdas yra… Tai užkoduoja, kad paliktas vaizdas įgalina jį kažkada čia grįžti. Atsiranda žmogaus atminimas. Vaizdas įgauna simbolinę, dvasinę reikšmę. Panašiai einama ir prie religinio meno. Iš kur yra tas šventasis paveikslas? Atsiranda koks tai dvasinio veiksmo elementas, kuris gali padėti. Nupiešiamas Dievo vaizdas ir per jį Dievas pasidaro artimesnis žmogui. Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą ir panašumą, žmogus nutapė Dievo paveikslą ir atsiranda kažkoks bendravimas. Kai kurios religijos, taip pat ir krikščionybė savo pradžioje, nepripažino galimybės Dievo atvaizdui. Teigė, kad tai pagonybės išraiška.

Yra manoma, jog žmogus atsirado tada, kai jis pirmą kartą palaidojo savo gentainį. Gyvūnai vienas kito nelaidoja. Žmogus prieš milijonus metų jau rastas palaidotas. Tiksliau – žmogaus prototipas. Kas yra kapo iškasimas? Statyba, antkapis, piramidė? Atsirado tada, kai žmogus suvokė savo dvigubą egzistavimą – materialinį ir dvasinį. Suvokė, kad mirtis yra ne gyvenimo galas, o perėjimas į pomirtinį gyvenimą. Palaidojimas yra tarsi to pomirtinio gyvenimo būsto statyba. Vieta gyvenimui po mirties. Kuris, beje, tęsiasi iki pat mūsų dienų. Net ateistams Leninui ir Stalinui pomirtiniai būstai irgi buvo pastatyti (šypsosi)…

K. A. Yra teigiama, jog žmogaus „vokalinės muskulatūros“ ištobulėjimas, t. y. muzikos radimasis padarė didžiulį šuolį žmonijos raidos tobulėjime. Ar dailėje yra panašių teorijų?
V. R. Yra muzikos ir dailės skirtumai. Žmogus pajautė gamtoje egzistuojantį ritmą. Dailė matuojama erdvės matais, o muzika – laiko. Turi jos ir bendrų šaknų. Vieną bendrą elementą jos turi, tai – ritmą, kurį sudaro pasikartojantys reiškiniai. Muzikoje ritminiai garsų pasikartojimai, dailėje – ornamento elementai, dienos- nakties kaita, vasara – žiema, širdies ritmas ir t. t.

K. A. Ritmas muzikoje ir ritminis puošybinis ornamentas dailėje gal reiškia daugiau šventinį-pramoginį aspektą. Muzika savo esme yra žmogaus balso jausminės raiškos tęsinys.. Nei reiškiamas skausmas ar džiaugsmas neturi dominuojančio ritmo. Kaip ir senovinės lietuvių dainos ar grigališkasis giedojimas. Būna skirtingos dvasinės būsenos po skirtinų stilių koncertų. Po ritminių koncertų dažnai šėlstama, laužomos tvoros ir keliamos muštynės, o po klasikinės ar bažnytinės muzikos norisi sutiktus žmones apsikabinti. Ar dailė irgi turi panašų poveikį?

V. R. Karo, erotiniai vaizdai irgi skatina atitinkamas veikas. Maršai ir karo scenos. Kalavijuočiai net giedodavo giesmes Marijai eidami mušti lietuvių-pagonių… Nuolat randasi naujų meno formų paieškos. Kartais jos randasi daugeliui nepriimtinos, drastiškos. Yra menas iš mėsos ar žmogaus kaulų. Baigiantis viduramžiams, prasidėjo pragaro vaizdavimo scenos. Jos duodavo galimybę visaip išdarkyti žmogų. Jų yra išlikę pietinės Prancūzijos vienuolynuose. Tokie paveikslai eksponuojami tik bažnyčios prieangyje. Be žmogaus meno nėra. Yra žmonių ir meno įvairovė. Dailėje visada susipina dvasinis pradas ir materialinis pradas. Gali būti ir antidvasingumo elementas. Menas yra tik žmogaus padarytas. Jis toliau egzistuoja savaime, be mūsų vertinimo. Vertinimas atspindi mūsų asmeninį ryšį su tuo meno kūriniu. Kiekvienas vertinimas gali būti skirtingas.

K. A. Kartais girdisi priekaištai Katalikų bažnyčiai dėl neva joje per didelės meno gausos ir puošybos. Tai vien materialus turtas ar Dievo duoto talento grąža Dievo namams?
V. R. Tai yra epochų kaitos raiška. Tai dviejų tūkstančių metų kelias. Pradžioje buvo bendras krikščioniškasis menas. Pirmieji meno reiškiniai išlikę iš V – VI amžių. Tose meno reiškiniuose net Kristus nebuvo vaizduojamas kaip žmogus. Jis buvo simbolinis vaizdas – kaip avinėlis. Jo kaip Dievo-Žmogaus vaizdas įsitvirtino pamažu. Tik IX – X amžiuose atsirado paties Kristaus paveikslas. Vėliau atsirado „ikonoborstva“ – buvo naikinami visi žmogiškieji Dievo pavidalai. Net Botičelis su savo Madona irgi pakliuvo į tą naikinimo vajų ir sunaikino beveik visus savo religinius paveikslus. Šiaurės Italijoje taip nukentėjo daugelis bažnyčių. Visa tai vyksta vidinės uždaros sampratos proceso metu.

K. A. Žmogus apie 90% informacijos gauna regėjimu. Vaizdas yra labiausiai paveikus. Gal jis naudojamas ir ideologiniams tikslams skleisti?
V. R. Kiekvienoje epochoje, matyt, to vaizdo poreikis ir skatino to meno raidą. Bet kad menas formuotų dvasinę pasaulėžiūra – ne visai tas yra. Dvasinė būsena inspiruoja meno vaizdą. Sovietų sąjungoje buvo užsakomasis menas, kuris kitoks būti negalėjo. Buvo kuriami paveikslai, kuriais buvo tikima stiprinti komunistinę ideologiją. Taip kaip religinis menas turi funkciją – stiprinti religinį jausmą. Sovietinė ideologija pasinaudojo religinio meno įtaigumu ir bandė jį panaudoti savo tikslams. Kaip menas – dažai tie patys… Svarbu to meno turinys. Religinio paveikslo tikslas atskleisti tikėjimo dvasinį turinį ir buvusių veiksmų prasmę, ryšį su žmogumi. Kodėl bažnyčiose atsirado stacijos? Kas jose vaizduojama? Kai kurie Kristaus gyvenimo etapai. Didžioji dalis žmonių buvo beraščiai. O paveiksle galima išskaityti turinį, jo esmę. Todėl stacijų tikslas ir buvo išmokyti ir priminti žmonėms apie Kristaus gyvenimo kančią. Dabar jos yra tik kaip papildoma priemonė prie rašytinės, žodinės laisvai visiems prieinamos informacijos. Tačiau jos ir mūsų dienomis išlieka patrauklios savo vaizdavimu, menine raiška, net einama jų specialiai pasižiūrėti ir išgyventi tą Kristaus kelią. Tą funkciją turi ir kiti religiniai paveikslai bažnyčiose. Žmogaus požiūriu kančia ir mirtis yra tragiškasis momentas. Yra ir džiaugsmingieji paveikslai – pavaizduotas kūdikėlio gimimas. Italijos renesanso albume mačiau ir Kristaus apipjaustymo sceną. Tai irgi šventas paveikslas.

K. A. Paveikslo paklausa ir vertė. Nuo ko ji priklauso?
V. R. Kiekvienas kūrinys susideda iš dviejų dalių vertės požiūriu – jo materialinė vertė ir jo dvasinė vertė. Retai viena su kita sutampa. Materialinė vertė – popierius, dažai, teptukai, drobė, paveikslo rėmai, skulptūros medžiaga, darbo laikas ir kita. Kita vertės dalis – estetinė-dvasinė. Jos vertinimo taisyklių, kaip ir nėra. Ją sudaro taip pat du komponentai: nepriklausoma estetinė vertė ir istorizmo vertė.

Čiurlionis, Rodenas? Čia yra susitarimo dalykas. Mano nuomonė yra tokia – jeigu paveikslo kaina jau yra milijonas ir daugiau dolerių, tai jis tampa nebe meno kūriniu. Tai yra tik simbolinė kaina. Jis tampa ekvivalentu piniginio banknoto. Jis prilygsta pvz. Rusijos cariniam 500 rub. banknotui, kuris dėl savo retumo turi panašią kainą. Čia yra grupės žmonių susitarimo pasekmė ir tikros meninės bei istorinės paveikslo vertės nustatyti neįmanoma. Be meninės vertės paveikslai turi ir istorinę vertę. Pvz. Leonardas da Vinčis ir kiti. Bet tai pinigais neįvertinama. Pavyzdžiui ar galime pinigais įvertinti savo Katedrą? Neįmanoma… Kokią sumą bedėsi, vis tiek bus tik reliatyvi savybė. Karo metu – bumt ir jos nėra… Išlieka jos dvasinis poreikis ir ji vėl atstatoma. Tai jokiais pinigais neįvertinama.

K. A. Jūsų gyvenimas labai produktyvus. Parašyta virš 50 veikalų, per 6000 straipsnių leidiniuose ir enciklopedijose, dar daugybė įvairių knygų recenzijų, parodų atidarymų ir kt. Jeigu už savo gyvenimą galėtumėte pasakyti tik vieną ačiū, kam jį skirtumėte?
V. R. Mano gyvenimas buvo sudėtingas. Kupinas ne tik darbų, bet ir visokių iliuzijų, net klaidų. Katalikiškos Lietuvos vizija buvo viso mano gyvenimo pagrindas. O ačiū pirmiausia pasakyčiau savo tėvams. Lenkdamas galvą prieš savo mamą, aš klaupiuosi prieš visas motinas lietuves. Taip pat ir prieš savo žmoną Česlavą…

Aprašė Kazimieras Celestinas Alminas