P. Juodelė: dviejų mūzų palytėtas gyvenimas, praturtinęs Lietuvos kultūrą

Maestro Petras Juodelė savo talentu ir darbais palietė daugelio žmonių gyvenimus. Savo spalvingame gyvenimo kelyje jis sutiko ne vieną ryškią asmenybę, įkvėpusią, praturtinusią ir perdavusią kūrybinius turtus, kuriuos pats muzikas negailėdamas dalino Lietuvai bei jos žmonėms – per muziką ir poeziją, garsą ir žodį.

P. Juodelė – nusipelnęs Lietuvos kultūros veikėjas, talentingas Lietuvos muzikinio gyvenimo organizatorius, 6 muzikinių švenčių vyriausiasis dirigentas, 9 knygų autorius, žymus pedagogas, dirigentas, kelių meninių kolektyvų vadovas, patriotas, karys savanoris, Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos narys bei Šv. Kazimiero ordino Garbės kancleris.
1924 m. gegužės 20 d. Pakriauniuose, Obelių valsčiuje gimęs muzikas šiemet mini garbingą 90-ies metų sukaktį. „Šios datos laukiau ilgai – 90 metų. Per tuos metus įgijau daug draugų, bičiulių. Norisi visiems jiems palinkėti taip pat sulaukti 9-ių dešimčių metų“, – šypsosi jubiliatas, žavintis ne tik talentu, bet ir gebėjimu bendrauti, sudominti, įkvėpti.

Pažintis su muzika – vaikystėje
Maestro šeima daug kuo prisidėjo prie jo gyvenimo kelio pasirinkimo bei aukštų vertybių puoselėjimo. Didžiulį darbštumą muzikas, matyt, perėmė iš mamos Paulinos, kurią jis prisimena kaip labai gabią, išsilavinusią, be galo atsidavusią šeimai, o meilę žmonėms ir tiesai – iš tėvo Povilo.
„Tėvas įsimylėjo bajoraitę. Pats jis buvo darbininkas, bet buvo gražus vyras ir turėjo gražų balsą. Mamos kilmingi tėvai nenorėjo dukros išleisti už paprasto žemdirbio, taigi, ji su tėvu pabėgo, įsikūrė atokiau ir sukūrė šeimą. Motina buvo labai gabi: ausdavo, megzdavo, siūdavo, vaikus prižiūrėdavo, visus motiniškai pamylėdavo, ūkį tvarkę, prie namų žydėjo darželis gražiausias. Niekad nemačiau jos nedirbančios“, – pasakoja maestro P. Juodelė, iš mamos pusės, Chilinskių giminės, paveldėjęs bajorystę.
Didelėje lietuvės ir lenko šeimoje užaugęs P. Juodelė prisimena, kad pirmoji pažintis su muzika buvo šeimoje. „Mano šeima, galima sakyti, buvo muzikali. Tėvai abu turėjo gražius balsus ir mėgo liaudies dainas. Pasikviesdavo vaikų ir dainuodavo, o mes visi pritardavom. Vienas brolis klarnetu, kitas klarnetu ir armonika grojo. Mane statyvavo kokį būgną pamušti – ritmą jaučiau, pramokau liaudies dainas ir tas muzikinis pasaulis tapo man labai artimas“, – šiltai vaikystę prisimena muzikas.
Jo atmintyje išliko ir namuose, dviejų galų troboje būdavę šokiai, vadinamos „vakaruškos“. Čia būsimasis pedagogas išmoko ne tik dainuoti ir muzikuoti, bet ir įvairius tradicinius šokius šokti. „Mane, dar kokį dešimtmetį, vyresnė panelė pasičiupdavo ir šokdavom. O man puikiai išeidavo ir valsas, kuris ne toks jau lengvas šokis, kaip gali atrodyti, ir fokstrotas ar polka. Vėliau net laukdavau, kad kuri panelė išvestų mane pašokti“, – nuotaikingai pasakoja jubiliatas.
Pradžia nebuvo lengva
P. Juodelės pirmąja mokykla tapo Bajorų pradinė, vėliau būsimasis muzikas mokslus tęsė Kriaunose. Iš vaikytės maestro prisimena vieną mokytoją, kuris mokiniams net už menkiausias eibes ausis sukiodavo. Tokia patirtis būsimam pedagogui įstrigo kaip blogas pavyzdys. „Supratau, kad tai labai negerai. Tam mokytojui nebejaučiau jokios pagarbos. Tiesa, jis mus pramokė groti skudučiais“, – prisimena muzikas. Po mokyklos sekė gimnazija Rokiškio mieste, kurioje P. Juodelė sutiko iškilų mokytoją Kazimierą Jovaišą. „Jis buvo įkūręs chorą, kuriame dainuodavom Juozo Naujalio „Vėjo dukros“, „Oi pasakyki tu, saulužėle“ – gana sudėtingus kūrinius atlikdavom keturiais balsais. Jis mane pakvietė ir į orkestrą, kuriame pradėjau groti voltorna – suraityta tarsi sraigės inkilėlis“, – pasakoja P. Juodelė, kuris savo biografinėje knygoje neslepia – mokytojas K. Jovaiša ir šis orkestras jo gyvenime suvaidino neeilinį vaidmenį. Gimnazijoje P. Juodelei puikiai sekėsi ne tik muzika, bet ir sportas, ypač futbolas.
Tačiau gabus mokinys, 1944 m., iki gimnazijos baigimo likus vos porai metų, įstojo į Povilo Plechavičiaus vietinę rinktinę – ginti tėvynės. Tačiau net ir čia P. Juodelė neatitrūko nuo muzikos: grojo triūba, kuri jam puikiai pakluso.
Pradėjęs mokytojauti, muzikas suprato, kad tarnyba P. Plechavičiaus rinktinėje jam gyvenimo nepalengvins. Laikai buvo neramūs, o mokyklose dirbti buvo ypač nesaugu, negalėjai įspėti, ko galima tikėtis iš tuometinės valdžios. P. Juodelė pirmą kartą mokytojo duonos paragavo savo pirmojoje – Bajorų pradinėje mokykloje. Vėliau, pajutęs gręsiantį pavojų, paprašė jį perkelti toliau nuo namų. Taip jis atsidūrė pas seserį Sofiją, Vyveliškio kaime. „Tėvas, nors buvo be išsilavinimo, turėjo didelę gyvenimišką patirtį. Jis ir patarė man paieškoti saugesnės vietos. Taigi, nuvau paskirtas į Svėdasus“, – pasakoja P. Juodelė.
Svėdasuose, jau turėdamas muzikinius pagrindus, P. Juodelė sukūrė mergaičių chorą. „Kaimo vaikai yra labai geri, aš labai su jais draugaudavau“, – sako P. Juodelė. Pats muzikas per daugiau nei 50 metų savo pedagoginio darbo sugebėjo viską pasiekti gera valia, humoru ir išmintimi.
Tačiau net ir čia, prisipažįsta, negalėjęs jaustis visiškai saugus – kai kuriuos mokytojus areštuodavo, kai kurie staiga dingdavo. „Buvo viena simpatiška mokytoja Valerija, pavardės nebepamenu, ji netikėtai dingo – viena, kita diena nėra mokykloje. Pradėjau klausti, kur ji, sako – kalėjime. Nuėjau pas kiek pažįstamą Vykdomojo komieteto pirmininką, pakėliau skandalą – sakau, gi vaikai pamokų neturi, šitaip negalima. Netrukus mergina atsirado…“, – pasakoja P. Juodelė, kuris prisipažįsta nuo vaikystės buvęs gana karštas ir neatsargus. Tuometinei santvarkai P. Juodelė nejautė šiltų jausmų, tačiau stengėsi išlikti ramus – daryti, kas būtina, į politiką neisikišti ir jėgas skirti savo idėjoms bei užmanymams, susijusiems su muzika, literatūra, kultūra.

Studijų laikai atnešė laimę
Bedirbdamas Svėdasuose, P. Juodelė sumanė, kad jam reikia pabaigti dvi likusias gimnazijos klases, kurių nebaigė įstojęs į P. Plechavičiaus armiją. Taip būsimasis muzikas atsirado Vilniuje, kur, galima sakyti, prasidėjo rimtoji muziko karjera. Tuomet, kaip psisimena, buvo kilę įvairių minčių. „Atėjau paduoti dokumentų stojimui į Arklių gatvę – tokią purviną, išklampotą. Atsisėdau ir galvoju, kaip man čia toliau gyventi. Pamaniau, gal reikia pasikeisti pavardę – vis bijojau, kad, jei atskleis karo mokyklos buvimą mano praeityje, įsodins į vagoną ir išveš“, – prisimena P. Juodelė, kuriam vis dėlto pagailo savos pavardės, todėl nusprendė – kaip bus, taip.
Gyvenimas sostinėje, kaip ir dažnam studentui, maestro pasirodė ne toks jau lengvas. „Sesuo, kuri geriau gyveno, pridėjo man į „čemodaną“ lašinių. Pas mane vis kokie draugai užsukdavo, alaus atsinešdavo ir „sutvarkėm“ mes tuos lašinius per kokį mėnesį. O paskui – valgyt tai nėra…“, – prisimena maestro studentiško gyvenimo dienas. Tačiau tai paskatino P. Juodelę ieškotis darbo ir taip pats likimas atvedė jį į Lietuvos dainų ir šokių ansamblį.
„Radau skelbimą, kad ieško muzikantų, nuėjau į atranką, o ten pats Jonas Švedas gaspadorius. Patikrino, ar jaučiu ritmą, o aš jau ir solfedžiuoti galėjau po Kazimiero Jovaišos mokslų. Viską atlikau puikiai, gal tik vieną melodiją suklydau, bet ir tą pasitaisiau“, – pasakojo P. Juodelė. Vėliau J. Švedas ne tik prisidėjo prie muzikinio, pedagoginio maestro kelio, bet ir tapo geru jo bičiuliu.
Pademostravęs savo sugebėjimus groti triūba, maestro buvo iškart priimtas į ansamblį. Po metų gimnazijos studijų ir darbo ansamblyje, P. Juodelė įstojo į tuometinę muzikos konservatoriją. Maestro pamena, kad pas mokytoją K. Jovaišą buvo taip gerai pramokęs muzikos pragrindų, kad stojant buvo pranašesnis net už kai kuriuos baigusius specialius kursus. „Per egzaminą, pabaigęs savo darbą, pasufleravau vienai, vėliau garsia operos artiste tapusiai, merginai, kurios pavardės neminėsiu, ir kitiems stojantiems“, – šypsosi gabus muzikas.
Studijų laikais P. Juodelė sutiko daug talentingų žmonių, su kuriais ne tik patyrė daug įsimintinų akimirkų, bet ir sėmėsi iš jų įkvėpimo. Būdamas studentas, maestro teko gyventi kartu su poetu Petru Gaule, kuris P. Juodelę ir sudomino eilių rašymu. „Eiles pradėjau rašyti dar gimnazijoje, mano eilėraščiai būdavo talpinami į mokyklos sienlaikraštį. Bet vėliau visgi nugalėjo muzika“, – pasakoja apie antrąją savo gyvenimo mūzą P. Juodelė.

Šiauliams atidavė visą save
1952 m., baigusį Lietuvos konservatorijos P. Samuičio ir J. Švedo klasę, P. Juodelę likimas atvedė į Šiaulius. Čia maestro tęsė muziko bei pedagogo darbus. 1952–1966 m. P. Juodelė dėstė Šiaulių muzikos technikume, 1958–1966 m. ėjo direktoriaus pareigas, taip pat vadovavo liaudies instrumentų, pučiamųjų orkestrui, jo paties 1958 m. įkurtam simfoniniam orkestrui bei 1953 m. įkurtam Šiaulių dainų ir šokių ansambliui „Jovaras“.
„Baigęs konservatoriją, atvažiavau į Šiaulius. Tai buvo tikras siaubas – dirbau už tris, miegojau už pusę“, – juokiasi maestro, prisiminęs jaunas dienas, pilnas kūrybos ir atsidavimo savo darbui. Per keturiolika mtų gyvenimo Šiauliuose, P. Juodelė įkūrė ne vieną kolektyvą, suorganizavo daugybę koncertų ir išugdė net kelias kartas talentingų jaunuolių. Čia muzikas sukūrė ir savo šeimą: čia gimė abu maestro vaikai – Arūnas ir Rima, kurių gyvenimus taip pat palietė meilė muzikai.
Dar konservatorijoje sutikta būsimoji maestro žmona – pianistė Tessa, pasak P. Juodelės, jį patraukė atsakingumu. „Norėjau, kad mano žmona būtų labai rimta, dabšti, pavyzdinga. Ji patraukė mano akį, nes tokia ir buvo. Kai ateidavau pasiimti jos iš pamokų, kad palydėčiau namo, ji vis grodavo. Jei nebūdavo atgrojusi savo valandų, būdavo neįmanoma jos išsivesti!“, – sakė P. Juodelė, kuris savo biografinėje knygoje tvirtą, palaikančią šeimą įvardijo kaip gyvenimo pagrindą, visa ko pradžią. Ponia Juodelienė sako, kad būsimas vyras buvo kalbus, linksmas. Visgi, kai ketvirtame kurse jai maestro pasipiršo, moteris atsakė griežtą „ne“. „Man reikėjo groti“, – prisimena P. Juodelės žmona Tessa. Dėl to poros keliai netgi buvo išsiskyrę, bet neilgam. „Supratau, kad geresnės nerasiu“, – šypsosi P. Juodelė.
Anot muziko, žmona – didžiausia jo kritikė, tačiau jos nuomonė jam svarbi. „Kad dažniausiai ji būna teisi“, – šypsosi maestro, dėl mylimos moters nebijojęs ir pakovoti. „Kadangi Tessa buvo šiaulietė, ją čia paskyrė iškart, o mane norėjo paskirti į Panevėžį. Kadangi jau buvau įsimylėjęs tą mergaitę, nuėjau į kultūros ministeriją ir pasakiau, kad turiu simpatiją, paskui kurią galiu ir į Sibirą eiti, todėl noriu dirbti Šiauliuose kartu su ja ir į Panevėžį nevažiuosiu. Valdžia, apsvarsčiusi, sutiko ir paskyrė mane į Šiaulius, ir ne dėstytoju, o direktoriaus pavaduotoju mokymo reikalams“, – pasakoja P. Juodelė, kuriam, rodos, visi trukdžiai gyvenime išeidavo tik į gerą.
Šiauliuose P. Juodelė įkūrė „Jovaro“ ansamblį, vadovavo muzikų draugijai, dirbo mokyklos direktoriumi, vadovavo statybininkų, kanlininkų ansambliams, moterų chorui, įkūrė berniukų chorą.

Muzika
Tiems, kuriems muzika – gyvenimo prasmė

Muzika – skambus garsų pasaulis,
Motulės žemės aukštas šviesulys.
Užgimęs po skliautais dangaus ir saulės,
Kur mūsų žvilgsniai ir per amžius sklis.

Muzika garsų dvasia alsuoja,
Ugdo žmogų ž žmoguje išties,
Kviečia jį išgirsti sielos šauksmą,
Pasisemiant iš jo taurumo, išminties.

Jai nereikia žodžių iškilmingų,
Kai užvaldo žmogų vien jausmai
Ir meilė didelė, kilni kai sminga
Širdin tavon – nelyg dabar gimei.

Atmintį žmogaus jinai apgaubia
Jausmo ilgesiu, širdies galia,
Muzika – bekraštis sielos jausmas:
Skleisti meilės viltį – jos valia.

Muzika žmogaus vilčių, svajonių paukštė,
Lekianti aukštai per darganas, audras,
Į neįmanomą – tik išsvajotą aukštį,
Kur jos viltingo šauksmo blogis nesuras.

Vilnius pakvietė pačiame darbymetyje
Per 14-a metų spėjęs ne tik daugybę darbų nudirbti, šeimą sukurti, bet ir namą Šiauliuose pastatyti, P. Juodelė buvo netikėtai paviliotas į sostinę. Tuometinė valdžia, pamačiusi gabų ir darbštų pedagogą, muziką, vadovą paprašė jį persikelti į Vilnių.
„Atvažiavo kadrų skyriaus viršininkas ir sako – draugas Juodele, tu reikalingas Vilniui, – prisimena maestro, kuriam ši žinia buvo labai netikėta. – Man dėjo kaip kuolu pergalvą, nes orkestras tuo metu buvo pačiame žydėjime.“ Maestro prisimena, kad apsispręsti buvo labai sunku, tačiau atsakymui paruošti P. Juodelė gavo vos vieną dieną.
„Čia turėjau simfoninį orkestrą, su kuriuo dirbau 9-erius metus. Koncertavom, gastroliavom, dirbome su garsiausiais solistais. Man, kaip turbūt nė vienam iki tol, tuometinis ministras suteikė antros kategorijos simfoninio orkestro dirigento specialybę, nors buvau diplomuotas liaudies muzikos instrumentų specialistas. Dirbome daug ir gerai, ir tai neliko nepastebėta“, – sako P. Juodelė, kuris prisipažįsta, kad pasiekti profesionalumo tikrai nebuvo lengva – visur reikėjo įdėti daug nuoširdaus darbo.
„Būdavo – pradedu diriguoti, orkestras pradeda „bėgti“, o aš negaliu jo sulaikyti. Susiradau literatūros: vienas žinomas dirigentas buvo aprašęs tokią schemą: jaunam dirigentui atrodo, kad jis viską moka, po pusės metų jį užpuola baisi neviltis – mato, kad jis nieko nemoka ir tik po to jis pradeda kilti ir suvokti visą esmę“, – prisimena dirigento meno mokymąsį maestro. Atradęs savo metodiką, P. Juodelė su orkestru puikiai įvaldė ir Franco Šuberto simfonijas, ir Liudviko van Bethoveno ūvertiūras.
Nepaisant to, kad Šiauliuose P. Juodelės perkėlimas į sostinę sukėlė tikrą skandalą – niekas nenorėjo išleisti talentingo ir veiklaus muziko, pasitaręs su žmona, maestro nusprendė pabandyti. „Žmonai pasiūlė darbą M. K. Čiurlionio muzikos mokykloje, jai tai buvo laiptelis aukštyn. O man, kad ir kaip sunku buvo palikti savo jau ant kojų pastatytą ansamblį ir kitus darbus, pamaniau, kad gal bus kiek lengviau. Paskutiniu metu eidamas namo po darbų – mokyklų ir repeticijų, vis atsiremdavau į kokį medį – jau širdis nebelaikė“, – pasakoja maestro.
1966–1995 m. P. Juodelė dėstė Vilniaus J. Tallat Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje,1966–1985 m. buvo jos direktoriumi,1967–1971 m. dirbo Lietuvos konservatorijoje. 1975–1980 m. maestro vadovavo Vilniaus medikų dainų ir šokių ansambliui „Rūta“, su įvairiais muzikos kolektyvais koncertavo Lietuvoje ir užsienyje. 1965 m., 1970 m., 1975 m., 1980 m., 1985 m. P. Juodelė buvo Lietuvos dainų švenčių, festivalio „Skamba skamba kankliai“ vyriausiuoju dirigentu.

Įgimtas mokytojo talentas
„Per gyvenimą supratau, kad tiesiog esu gimęs būti mokytoju. Kai matydavau, kad kam nesiseka su mokiniais bendrauti ar savo disciplinos dėstyti – nesuprasdavau to. Aš per daugiau nei 50 mokytojavimo metų nesu susipykęs su mokiniais“, – pasakoja muzikas. Anot jo, vaikai mokytojus mato kiaurai, viską jaučia, todėl meluoti ar apsimetinėti yra didelė suaugusiųjų klaida.
„Kartą ateinu į naują klasę, tikrinu žurnalą – mokiniai šnekasi. Susitarėm, kad per pamokas neatsikalbinėsim, bet nelabai jiems tai išėjo. Pradedam tikrinti, ko nėra klasėje, pasipila per klasę kaštonai link manęs. Visi laukia, kada aš jau rėkti pradėsiu, o aš tyliu, nieko nesakau. Pylė, pylė tuos kaštonus, kol baigėsi. Tada sakau – gi jūs septintokai, jums jau panelės turėtų rūpėti, o jūs darželinukų žaidimus žaidžiat. Susigėdo, suprato, kad pastačiau juos į vietą. Kitą kartą pradėjo mokiniai lėktuvėlius laidyti. Atsisuku, visi jau rankas nuleidę, o kitas lėtesnis – pats žiopliausias klasėje mokinys nesuspėjo ir dar tik meta. Sakau jam – kam tu taip, juk negražu? Ir buvo klasėje tokie du chuliganai, pasodinti pirmoje eilėje mokytojams prieš akis, nes vis kokias velniavas išdarinėdavo. Sakau tam, kuris metė lėktuvėlį – neturiu laiko su tavim kalbėtis, tave paauklės tiedu. Nuo to karto mano klasėje būdavo ramu, nes tie neklaužados palaikydavo tvarką“, – šypsosi pedagogas. Anot P. Juodelės, kuris savo biografinėje knygoje pasakoja apie ne vieną patirtą neteisybę iš mokytojų pusės, santykiuose su mokiniais svarbiausia – pagarba.
„Negalima į vaikus žiūrėti iš aukšto – neva, aš tai pedagogas, o tu tai jau mažiukas, šmikis. Su mažu vaiku reikia kalbėti kaip su suaugusiuoju: neiškrysptan iš vaikiškų temų, bet su pagarba. Mokinys jaučia, kad jį gerbi. Ši pagarba mane visą gyvenimą vedė“, – sako per pusantro tūkstančio diplomų įteikęs pedagogas, kurį ir dabar buvę mokiniai sutinka su nuoširdžiu džiaugsmu ir begaline pagarba.

Nuo visų negandų kažkas tarsi saugo
Per kelias dešimtis mokytojo, mokyklos direktoriaus, muziko darbo P. Juodelės gyvenime spėjo visko nutikti – ir mokykla degė, ir mokinė buvo pradingusi, ir mokyklos stogas griuvęs… Ką jau kalbėti, kad ne kartą dėl tuometinės politinės situacijos patriotiškam pedagogui grėsė mirties pavojus. Tačiau P. Juodelei visada viskas išeidavo į gerą, be didelių nemalonumų ir bėdų.
„Kiek gyvenime esu tokių sunkių situacijų turėjęs, visad išeidavo taip, lyg kas padėtų. Važiuojam kartą su žmona per aukštaitiją iš giminių – aš molinį puodą uogų ant kelių laikau, ji vairuoja. Arklį sutikom, pasibaidė jis, o mes tieisiai į žvyro krūvą ir tris kartus apvirtę nusiridenom į pievą. Šiaip ne taip išlipom, milicija padėjo atversti mašiną, aš kojomis ištiesinau įlinkusį stogą ir nuvažiavom toliau. Per stebuklą likom visiškai sveiki, gal tik galvą kiek susitrenkiau uogas besaugodamas“, – šypsosi P. Judelė. Knygoje „Pėdos kelyje“, muzikas pasakoja kaip per plauką nenuskendo audrai užklupus, o kartą vos pavyko išvengti rusų kareivių kulkos.
„Nesu fanatiškai tikintis, bet jaučiu, kad kažkokia Dievo valia gyvenime yra. Pažiūrėkite, kiek žmonių eina, staiga kas atsitinka ir jau nebėra… O kitas visą karą praeina ir nieko“, – sako P. Juodelė, kuris prisipažįsta per visą gyvenimą bent dešimtį kartų buvęs arti mirties.

Už gerą – geru atlygina
Galima maestro vadinti laimės kūdikiu, tačiau norisi tikėti, kad sėkmė jį lydi dėl to, kad aplinkiniams nėra neabejingas, kad pagarbos net mažiausiems nestokoja, kad tiki geru ir negaili jėgų jį kurdamas.
P. Juodelė sako, kad jam gyvenime labai padėjo ankstyvas tikrųjų vertybių suvokimas, mokėjimas atskirti gerą nuo blogo. „Kaime jaunimas kiek grubokas, o jaunas būdamas, tarp vyresnių sukiodamasis visa tai matai, girdi. Kartą kalbėjomės su tėvu ir jis man sako: žinai, sūnau, aš bemokslis žmogus, bet tau reikės gyventi, todėl pasakysiu tokią paslaptį – tu mokėk atskirti gerumą nuo blogumo. Jei tai mokėsi – laimingai gyvensi. Šis jo pasakymas man labai įsirėžė į atmintį ir širdį“, – prisimena P. Juodelė. Daugiau nei 30 metų dirbęs direktoriumi, tokia kilnia ir lietuviška dvasia maestro stengėsi ugdyti ir savo mokyklų auklėtinius.
P. Juodelės namų sienos nukabintos apdovanojimais, padėkos raštais, diplomais, aktais, nuotraukomis. Maestro prasitaria, kad už brangius paveikslus jam kur kas mielesni kilnius darbus, kūrybos kelius ir juose sutiktus žmones primenantys simboliai. Šviesos troškimas maestro atvedė ir į Šv. Kazimiero ordiną, pakvietus a.a D. Magistrui Edvardui Jonui Eismontui.
„Man labai patiko tas šūkis – gyventi darant gera. Amžiną atilsį Edvardui kilo mintis įkurti ordiną, o tam reikėjo kilmingų asmenų, taigi, jis pasikvietė profesorių Konstantiną Bogdaną, grafą Dominyką Pliaterį, dr. Vytautą Prekerį ir mane. Taip mes penkiese galvojom, kaip pavadinsim, ką darysim, kūrėm nuostatus, statutą“, – prisimena P. Juodelė, su Šv. Kazimiero ordino sumanytoju E. Eismontu susipažinęs Lietuvos karališkojoje Bajorų sąjungoje.
P. Juodelė sako, kad ilgai svarstytam Ordino pavadinimui idėją pasiūlė jo sumanytojas. „Šventojo vardu Ordiną pavadinti idėja gimė Edvardui. Visgi norėjome, kad tai būtų ne bažnytinė, o daugiau pasaulietinė asmenybė. Kadangi šv. Kazimieras – gediminaitis, Gedimino proanūkis, ypatingai tiko Ordino vardui“, – sako P. Juodelė. Šv. Kazimiero ordinas, anot jo, jau nemažai pasitarnavo Lietuvos kultūrai bei istorijai: užmegzti ir puoselėjami artimi ryšiai su Italija, Šveicarija bei kitomis šalimis, kartu atlikti reikšmingi darbai tiek Lietuvoje, tiek užsienyje.
„Džiaugiuosi, kad Ordino D. Magistras yra jaunas, mąstantis, ryžtingas vadovas. Ordinas turi dvasinę akumuliaciją žmogui, todėl smagu, kad čia ateina vis daugiau jaunų žmonių. Džiaugiuosi, kad prisidėjau prie šios organizacijos kūrimo“, – sakė P. Juodelė.

Džiugina darbais
„Mano 90-metis tarsi pritildo mano idėjas. Žinoma, kol sveikata leis, tol dirbsiu. Niekad nedirbau dėl materialinių dalykų, man visuomet dominavo dvasinis turtas“, – sako 90-metį minintis jubiliatas. Tačiau maestro metai tarsi sąjungininkai – kiekvieni atneša begalę naujų idėjų, darbų, pažinčių, o šviesaus proto, diplomatijos ir linksmo būdo jam gali pavydėti kiekvienas.
Savo gyvenime maestro itin vertino Vinco Kudirkos kūrybą, atspindinčią aukštus dorovės principus, meilę tėvynei ir tiesai. P. Juodelė sako, kad, jei būtų visą savo laiką skyręs studijoms, būtų pasiekęs profesūrą, tačiau jam kur kas brangesnės parašytos knygos ir vadovėliai, tiesiogiai prisidėję prie jaunimo ugdymo.
„Norėjau nuversti uolą ir atrasti paslaptingą raktą, kuriuo būtų galima atrakinti duris į gyvenimą – gražesnį, prasmingesnį, laimingesnį. Stengiausi rinkti gėrio trupinėlius, kaupti juos, branginti ir dovanoti kitiems, būsimoms kartoms, ypač jaunimui – mūsų ateičiai…“, – autobiografinėje rašo P. Juodelė.
Muziko, poeto, pedagogo gyvenimą suguldyti į knygos puslapius – sunkiai įvykdomas darbas. Visgi, perskaitę gana kuklios apimties, lyginant su paties gyvenimu, maestro autobiografinę knygą „Pėdos kelyje“, pažinsite jubiliatą – nes jo žodis iškalbingas ir vaizdingas, ne tik pasakantis, bet ir parodantis. Naujausia maestro knyga – šiais metais išleistas poezijos rinkinys „Sugrįžtančios mintys“, kuriame, kaip ir visoje P. Juodelės kūryboje, daug asmeninių išgyvenimų, žmogiškos šilumos.
Šiemet taip pat pasirodė naujai išleistas CD „Muzikos instrumentų karalijoje“, parengtas pagal P. Juodelės knygą tuo pačiu pavadinimu.

Malda Šventajam Kazimierui

Šventasis Kazimierai, meldžiu Tave:
Išgirsk mano nuolankų balsą,
Palaimink takelį, kuriuo aš einu
Per žemę gyvenimo alsią.

Dėkoju aš Tau už malonę dangaus, –
Esu širdimi ją regėjęs.
Meldžiuosi balsu nuodėmingo žmogaus,
Stebuklais tavais įtikėjęs.

Šventasis Kazimierai, prižadu Tau –
Gyvenime gera daryti.
Išganymo viltį regiu Tavyje, –
Ji artimo meilėje švyti.
Amen.