„Skambantys tiltai“ Šiauliuose
Šv. Kazimiero ordino narės Nijolės Prascevičienės iniciatyva pradėtas renginių-koncertų ciklas Šiauliuose „Skambantys tiltai“. Jau pats šio ciklo pavadinimas taiklus – ieškojimas to, kas jungia – epochas, žmonių kartas, stilius. Net muzikos instrumentai harmoningai sujungti į visumą suskamba darniu orkestru. Matyt todėl ir tiltai pavadinti „skambančiais“.
Pirmasis šio ciklo koncertas prasidėjo Šiaulių kultūros centro „Laiptų galerija“ perpildytoje salėje. Joje rečitalį surengė žymus fortepijono virtuozas šiaulietis Rimantas Vingras, šiuo metu gyvenantis Didžiojoje Britanijoje, ir jaunoji šiaulietė, Nijolės Prascevičienės auklėtinė, daugelio Lietuvos ir tarptautinių konkursų laureatė smuikininkė Emilija Augustė Janonytė. Koncerte jie stebino savo „susigrojimu“ – kartu dažnai nekoncertuojantys, gyvenantys skirtingose šalyse, būdami skirtingo amžiaus, tačiau savo atliekamuose kūriniuose taip abu subtiliai ir giliai reiškė muzikinę kūrinio mintį, jog atrodė, kad jie kartu koncertuoja jau daugelį metų. E. Janonytės rankose smuikas visada stebina savo garso įtaigia raiška – nuo subtilaus melodingo pianissimo iki meistriškai dramatiško virtuoziškumo. Ji „užkabina“ klausytoją nuo pirmo kūrinio garso ir veda jį per visą kompozitoriaus (ir atlikėjos) išgyventą pasaulį iki pat paskutinio stryko judesio.
Jau pirmasis „tiltas“ – B. Dvariono „Andante“ – susijungė kelias kartas, išlaikiusias to kūrinio gyvybingumą nuo kūrinio sukūrimo iki pat to vakaro klausytojų aplodismentų. Atlikėjų nutiesti tiltai padarė artimesniais ir J. Bramsą, F. Kreislerį, Ž. Masne, E. Lalo, bei po audringų koncerto pabaigos ovacijų sugrotą V. Montį.
„Skambančius tiltus“ puikiai papildė renginio vedėja Raimonda Sližienė. Savo nevaidinama laikysena, paprastais, bet profesionaliai muzikos esmę, kompozitoriaus epochą bei skambančių tiltų prasmę nusakančiais žodžiais koncertą padarė dar įtaigesniu, patrauklesniu.
Tyli žodžiais, bet garsi savo darbo rezultatais Ordino narė, Šiaulių miesto Garbės pilietė Nijolė Prascevičienė dovanoja miestui, Lietuvai ir pasauliui neįkainojamą vertybę – aukščiausio pasaulinio lygio muzikos atlikėjus, jų gebėjimą įtaigiai perteikti tauriąją muziką.
Gera gyventi, kai tokių žmonių yra Lietuvoje. Dar maloniau, kai tie žmonės savo darbais darantys gera (pagal Šv. Kazimiero ordino obalsį) – net visam pasauliui, yra šalia mūsų ir su mumis.
