A. Mamontovas: sau palinkėčiau nepamesti savęs

Atlikėjas, aktorius Andrius Mamontovas šįmet švenčia 30-ties metų kūrybos jubiliejų. Daugybės dainų autorius atvirai kritikuoja realybės šou ir atskleidžia, kaip surasti ir auginti savo tikrą klausytoją. Talentingas muzikantas žavisi senosiomis Lietuvos muzikos tradicijomis ir pataria būtent joje ieškoti elementų, kuriuos atgaivinę sužavėtumėme tiek lietuvius, tiek kitataučius.

Jūsų muzikinei veiklai sukanka 30 metų, taip pat vaidinote teatre, kino filmuose. Jei turėtumėte daugiau laiko, kur dar norėtumėte save išbandyti?

Man labai įdomi yra muzika, kuri skirta konkrečiai kažkokiai funkcijai, tarkime, muzika teatrui, kinui, garso takeliui ar instaliacijai. Kadangi esu tai bandęs, norėčiau tai paplėtoti.Turiu galybę dainų, iš kurių galėčiau sudėlioti koncertų programas ir nesukti sau galvos, palaikyti kažkokiu būdu interesą ir daugiau nieko neveikti. Tikrai užtektų, per akis. Bet teatras kaip ir baigėsi, mes nusprendėme, kad šešiolika metų „Hamletui“ tai yra tikrai daug. Ir aš jaučiu, kad viskas yra išsakyta. Visi dar turi jėgų vaidinti, bet reikia nujausti tą momentą, kada reikia pabaigti. Jau prieš kurį laiką Nekrošiui (režisierius Eimuntas Nekrošius – aut. past.) sakiau, Hamletas yra 29 metų herojus. Kai mes pradėjome, man tiek ir buvo, dabar ne tai, kad aš jaučiuosi senas, bet, man tiesiog visada būdavo juokinga, kad Hamletą vaidina kokie penkiasdešimtmečiai aktoriai. Juolab, kad mes su šiuo spektakliu aplankėme pusę pasaulio.

Turbūt, kiek žinau, tai labiausiai vežiotas po pasaulį lietuviškas spektaklis. Smagu, kad teko jame sudalyvauti, bet jaučiu, kad vis tiek anksčiau ar vėliau ateina laikas pabaigti. Tad geriau tegu pasibaigia dabar, kai kažką norisi dar toliau daryti negu, kad pabaigti, kai jau nieko nebegali daryti. Muzika teatrui ar filmams, tai yra šiek tiek kitokia kūryba. Aš daug metų kuriu dainas, jas įrašinėju, tai man pakankamai gerai pažįstamas procesas, aišku, kas kartą tai yra pradėjimas nuo nulio, kai yra nauja daina, tai tarsi pradedi statyti kažkokį namelį. Kartais tie ieškojimai yra visiškai kito pobudžio kūryba. Daina – tai žodžiai ir melodija, kurie yra neatskiriami, tu rašai ir tekstą, ir muziką, aranžuotę. Pats sau vadas esi. O muzika filmui, tai tu esi didelės komandos dalis, kinas yra labai kolektyvinis menas, daugelio menų rūšių žmonių darbas, kuris turi kažkaip susieiti į vieną, muzika yra viena iš kartais mažiausiai girdimų, bet labiausiai rišančių visus elementus kinų filme dalis. Kartais tai yra melodija, kartais tai yra tiesiog garsas, bet tu turi rasti jį. Tai mane labai domina.

Kuo dar galėjote gyvenime būti jeigu ne muzikantu?

Tėtis norėjo, kad aš būčiau gydytojas. Čia faktas. Aš norėjau būti kosmonautu arba stovėti su gitara scenoje. Būtent šie du ateities vaizdiniai vaikystėje mane lydėjo. Pas mus namie buvo didelė medicinininės literatūros biblioteka, atsimenu, dar kai buvau mažas, tėtis privedė ir pasakė: „vieną dieną tu viską perskaitysi ir išmoksi“. Aš tada pamaniau, kad tikrai ne. Muzika man buvo įdomiau. Gydytojų gyvenimą ir problemas aš labai gerai mačiau, nes tėtis, mama – gydytojai, nuo pat vaikystės man tai nėra svetimas pasaulis. Bet man visada buvo įdomu groti, aišku, daug su tėvu kariaudavau, nes jam tai atrodė labai nerimtas užsiėmimas, grupė, kažkokie vaikinukai su elektrinėmis gitaromis su neaiškia ateitimi. Net kai mes išpopuliarėjome, tada sakydavo: „na baigsis populiariumas ir kas tada“?

Bet yra dalykų, kur tu jauti, kad jie yra tavo nepriklausomai nuo to, koks yra populiarumas. Aš jaučiau, kad man norisi tą daryti, o šalintis pašaukimo būtų labai neteisinga prieš patį save. Buvau įstojęs į statybos ekonomiką, tik dėl to, kad tėtis mane stūmė, vėliau įstojau į žurnalistiką irgi prasimokiau iki trečio kurso vidurio ir supratau, kad bandau save apgauti. Žmogus laimingas, kai jis save realizuoja. O save realizuoja tada, kai daro tai, kas yra jo prigimty, tai, kas jam įdomu, kuo jis dega, kuo gyvena. Todėl vieną dieną apsisprendžiau, kad aš noriu būti su muzika. Aišku, ta populiarioji muzika, ji visada atrodo nelabai rimta, bet ten nemažiau visokio darbo ir žinių turi turėti ir jėgų įdėti, kad pasiektum rezultato. Jeigu tu tą darai rimtai, tai yra didelis komplektas įvairiausių dalykų, kuriuos turi atlikti, suderinti, įveikti ir taip toliau. Aišku, gal ne tokia atsakomybė kaip chirurgo darbas, bet ypač jeigu tu esi žinomas, atsakomybė irgi ne maža, nes privalai likti sąžiningas prieš save, prieš savo klausytoją, kartais tikrai gerai pagalvoti, ką tu darai ar kalbi…

Jūs daug metų esate populiarus, kokia to paslaptis?

Man norėjosi rašyti geras dainas, kurios žmonėms patiktų, kurios kažką sakytų, kalbėtų. Aišku, galima ir greitai išgarsėti. Jeigu mes pažiūrėtume į įvairius atlikėjus ir paklaustume dėl ko jie išgarsėjo: ar dėl to, kad jie dalyvavo realybės šou, ar dėl to, kad parašė gerą dainą ir ta daina visiems patiko? Tai yra didelis skirtumas. Realybės šou – įdomus žanras, žiūrovai nori tai matyti, bet tie jauni žmonės, kurie ten eina dalyvauti, nesupranta, kad žiūrovas tokį šou žiūri tik dėl emocijų, kai vyksta balsavimas, dėl tų emocijų, kurias parodo nugalėtojas arba pralaimėtojas, mažiausiai žiūrovui rūpi, ką jis veiks po to šou, net jeigu laimės. Žiūrovui nebeįdomu toliau sekti, kokią dainą įrašė buvęs laimėtojas, įdomu tik tuo momentu, kol dalyvauji. Todėl tai yra didelė saviapgaulė. Tu labai greitai gauni išgarsėjimą, tave visi pamato. O kas po to? Tas žmogus taip ir lieka neišmokęs kažko pasiekti pats.

Tad, jeigu kas galvoja apie rimtą kelią į muziką, tai turėtų eiti žingsnis po žingsnio: reikėtų susirasti bendraminčių, pradėti groti, kurti, išsirinkti dainas, pradėti koncertuoti ne televizijos žiūrovams, o gyviems žiūrovams gatvėje, klube, mokykloje, kur tik yra galimybė ir po truputį auginti savo auditoriją. Tai vienintelis kelias jeigu nori iš tikrųjų rimtai tuo užsiimti. Aišku, jeigu norisi greitai išgarsėti, pašėlioti šiek tiek ir paskui užsiimti kažkuo kitu, tada realybės šou yra kaip tik tau.

Jūsų patriotiškumas, kaip šiame kosmopolitiškame pasaulyje jis kinta: silpnėja ar stiprėja?

Šiaip aš esu pakankamai kosmopolitiškų pažiūrų, bet taip pat suprantu, kad kiekviena tauta turėtų turėti savo išskirtinį bruožą, savo spalvą. Kiekviena tauta tai ir turi. Tik reikėtų nebijoti to pripažinti. Mes kalbame labai daug apie tą tautiškumą, bet mes bandome daryti viską kaip kažkas daro svetur. Tame pačiame šou versle: vieni kopijuoja rusišką, kiti vakarietišką pop muziką, o kad savo liniją turėtų, tai vienas kitas. Labai ne daug kas ieško ar remiasi lietuviškomis tradicijomis, sutartinėmis, baltų filosofija, tuo kas yra iš tikrųjų čia, mūsų žemėje užgimę. Žinoma, dalis tradicijų yra užmiršta. Vien su krikščionybės atėjimu į Lietuvą, jau kiek buvo nubraukta tos senos kultūros, seno palikimo. Pavyzdžiui, valsai ir polkos, tai yra ne lietuviška muzika, tai lenkiška, vokiška, austriška. Tačiau kai ką galbūt galime sukurti iš naujo, remiantis nuogirdomis, nuojautomis.

Apmaudu, kad mokykloje apie romėnų mitologiją esame mokinami daugiau negu apie lietuvių. Graikų dievus mes galime išvardinti, pagoniškus senovės lietuvių dievus – vargiai. Dažnas tik kokį Perkūną atsimename ir viskas. O juk jų yra didžiausias sąrašas ir kiekvienas su savo istorijomis. Man visada apmaudu, kad šitai mes leidžiame sau užmiršti. Juk tai ne mažiau įdomu negu kita. Aišku, tai yra mitologija ir tos istorijos netikros arba dalinai tikros, bet tai yra mūsų kultūra, tai yra mūsų tas identitetas. Ir kai mes kalbame, kaip čia pristatyti pasauliui Lietuvą, tiesiog reikėtų atsisukti į savo kultūrą ir ją patyrinėti, nes joje yra masė įdomiausių dalykų, kuriuos gali tiesiog naujai parodyti pasauliui ir visi susižavėję stebės. Aš jau šešiolika metų esu su Nekrošiaus Hamletu, kuris turi kažkokio pagoniško kvapo, stilistikos. Ir būtent dėl to visiems tai beprotiškai įdomu. Dėl to jis yra unikalus. Pas jį yra ta spalva, kuri yra tokia lietuviška, visiškai į nieką nepanaši. Tai yra taip gražu.

Jeigu galėtumėte susėsti ir pakalbėti su bet kokiu pasaulio arba pasaulio istorijos žmogumi, kas tai būtų? Ką kalbėtumėte?

Tai reikėtų susitikti su Jėzumi ir išsiaiškinti konkrečiai, ar tikrai buvo toks žmogus, ar tai yra vis tik literatūrinis herojus. Nes man atrodo, kad Jėzus yra lygiai toks pat realus kaip Hamletas. Aš manau, kad tai yra literatūra, tai yra mitai ir padavimai, jis tiek pat realus kaip Dzeusas. Tai vat būtų įdomu sužinoti. Prieš kelis metus vaikščiojau po Jeruzalę. Stebėjau tas „šventas“ vietas, o intuicija visą laiką sakė, kad visos tos biblijinės istorijos yra išgalvotos. Bet jeigu klausiate apie realius žmones, manau, ką nors iš tų didžių mokslininkų, kurie kažką ieškojo ir atrado. Tai Enšteinas, Leonardo da Vinči. Norėtusi pamatyti tuos, kurie iš tikrųjų pakeitė pasaulį savo darbais.

Kokios žmogaus savybės Jus žavi?

Labiausiai žavi dėmesys kitam žmogui, kai sutinki žmogų ir supranti, kad jis galvoja ne apie save, o apie aplinkinius. Dažnai matai žmones, kurie būdami kompanijoje nori, kad aplinkiniai apie juos šnekėtų, ir visas dėmesys būtų tik jiems. O yra tokie, kurie likdami kuklūs, dėmesį skiria kitiems. Tas dėmesys kitam, jis byloja apie visas geriausias to žmogaus turimas savybes, apie jo suvokimą. Ypač tai ryškiai matosi šou pasaulyje, kur visi labai nori dėmesio sau. Jeigu tik atsiranda koks žmogus, kuris rodo dėmesį kitiems, jis iš karto tampa visų mylimas ir mėgstamas. Juk „karas keliuose“ vyksta irgi būtent dėl to, kad visi vairuojantys galvoja tik apie save…

Jūs turite du vaikus, ar norėtumėte, kad jie sektų Jūsų pėdomis?

Aš norėčiau, kad jie eitų savo keliu, tuo kuris jiems patinka. Mano dukra nuo pat mažens žino, ko nori. Aš labai džiaugiuosi, aš jai galiu ką nors rekomenduoti, bet pasirinkimą ji padarys pati. Turiu vilties, kad ji pasirinks tai, kas jai labai patinka. Tas pats ir su sūnumi.

Ar Jūsų atžalų nevilioja užsienis?

Taip, vilioja. Aš manau, kad jeigu yra galimybė, tegul tik važiuoja. Jei jie norės, jie sugrįš čia. Pasaulis yra toks didžiulis. Anksčiau žmonės iš Lietuvos nevažiavo ne dėl to, kad buvo dideli patriotai, o dėl to, kad buvo uždaryti. Aišku, dabar išgyvename „lazdos perlenkimą į kitą pusę“ – tokį dalyką, kai svarstyklės buvo nusvertos į vieną pusę, o dabar į kitą. Iš pradžių niekur nebuvo galima važiuoti, vėliau tai pasidarė įmanoma. Tad, kol nusistatys lygsvara, tos svarstyklės pasvyruos. O su vaikais kasmet keliaujame, manau, tai yra pats geriausias auklėjimas. Galvojau, ko aš galiu juos išmokinti, kai aš pats mokinuosi visą laiką.

Prisiminiau, kad geriausia, ką man davė tėvai, buvo kelionės. Tėtis mane visur imdavo kartu, tempdavosi į muziejus. Tarkim, Ermitažą aš mačiau būdamas penkerių metų ir po to suvokiau: tie visi įspūdžiai jie lieka, jie nepradingsta ir tik per keliones gali save pažinti, gali pamatyti save iš šalies, pamatyti savo savybes, pakliuvęs į skirtingas situacijas gali suvokti, ko esi vertas. Taip gali patirti ką tau reiškia namai, kaip iš pasaulio perspektyvos atrodo tavo gimtoji šalis, kas joje yra gražiausia, iš toliau matosi geriau. Kai gyveni savo kieme, verdi savo sultyse, dažnai nematai viso paveikslo. Aš manau, kad jeigu tik žmonės gali, tegul keliauja kuo daugiau. Kelionės yra pati geriausia gyvenimo mokykla, kokią tik gali gauti.

O kur keliauti patartumėte, rekomenduotumėte?

Visur, su laiku atsirenki. Aišku, aš jau buvau nemažai apvažinėjęs po pasaulį, bet kai nuvažiavau į Rytus, tada aš kaip keliautojas tapau sugadintas, kitur važiuoti pasidarė nebeįdomu. Geriau pirma apvažiuoti Europą, Ameriką, ir tada į Korėją, Japoniją, Kiniją. Iš ten grįžti kitoks, ten nėra jokios agresijos, iš žmonių nejauti jokio negatyvumo. Iš ten grįžęs čia tu suvoki, kokie visi sudirgę, pikti, ne tik Lietuvoje, net ir Amsterdame ar Helsinkyje, išlipi iš lėktuvo, visi atrodo sudirgę. Rytuose visi ramūs, geranoriški. Aišku, aš neįdealizuoju, ten irgi yra visokių žmonių, tačiau tai yra bendras fonas, kuri ten išgyveni.

Rytuose pirmą kartą buvau 2000-aisiais metais, Korėjoje. Man taip trenkė per galvą, na tikrai kažkas yra tose šventyklose, toje kultūroje. Bet pirma geriau apvažinėti kitas šalis ir tik po to ten nuvykti. Apžiūrėkite Berlyną, Romą, Prahą, patyrinėkite gamtą Islandijoje, Norvegijoje, taip pat nuostabu keliauti po Ameriką. Yra keli miestai, kur galėčiau būti gidu, pavyzdžiui Honkonge. Europoje labiausiai mėgstu Berlyną ir Romą. Berlynas – tai rytai ir vakarai viename, industrinis miestas, nuo karo likę nacistiniai pastatai, modernas, grafitais išmargintos sienos, milžiniškas gatvių ir geležinkelių mazgas – man tas labai patinka. Berlyne tarsi vis dar jaučiamas karo aidas. Aš ten kažkodėl visada atsigaunu.

Jeigu norisi gero maisto ir senamiesčio tai – Roma. O Honkonge galėčiau gyventi ir ilgiau. Tai miestas, kuriame yra viskas, kas man patinka. Tai neblogas taštas, nuo kurio galima pradėti pažintį su Azija, nes tenai, skirtingai nuo kitų Azijos šalių, jie supranta europietišką kultūrą, taip pat pasiklysti praktiškai neįmanoma, viskas yra suprantama. Žmonės draugiški ir daugelis kalba angliškai…

Ko palinkėtume sau?

Nepamesti savęs. Šiuo momentu, jau kurį laiką esu taikoje su savimi. Esu tas kas esu. Nesinorėtų šito pamesti. Na ir sėkmės, aišku.

Nuotraukos iš asmeninio archyvo