Mintys Kryžių kalne

Kryžius. Materialiai žiūrint – tai toks paprastas ir lengvai padaromas daiktas. Galima jį papuošti, išdrožinėti, kalviškai ar juvelyriškai ornamentuoti. Tačiau, kaip sakė didis prancūzų mąstytojas ir rašytojas Antuanas de sent Egziuperi, – „Tai kas svarbiausia – akimis nematoma“.

Tai kas kryžiuje svarbiausia? Daugiau kaip prieš 2000 metų jis buvo didžiausios žeminančios bausmės simboliu. Vėliau, per Kristų, kryžius tapo dieviškumo-žmogiškumo sankryžos ženklu. Dievui-Žmogui reikėjo nueiti iki Kryžiaus ir per jį sugrįžti į Dievą, palikus žmonėms kryžių kaip Prisikėlimo, Amžinybės ir Dievo Meilės pajautos ženklą. Beje, kryžius yra ne gyvenimo pabaigos ženklas, o jo pradžios (krikštas kryžiaus ženklu) ir amžinumo, perėjus tą jo sielos sankryžos nuorodą…

Kryžiaus grožis
Ar yra kryžių gražių ir negražių? Materialiai žiūrint – taip. Į Kryžių kalną kiekvieną kryžių atneša savitas žmogus. Vieni nori toje šventovėje save įsiamžinti – stato kuo arčiau viešų takų granito kryžius su nedylančiai įrašyta savo pavarde, kiti kalne padaro ir pastato kryželius iš degtukų ar trintuko. Bet Dievas mato visus vienodai ir yra amžinesnis už bet kokią materiją. Pati kryžiaus vertė yra jo ženklas. Juk nepriklauso žegnojimosi kryžiaus ženklu vertė nuo to, ar rankos pirštai apmaustyti briliantais, ar ranka nuo darbo sugrubusi. Pirmiausia, kryžiaus grožis yra jausme ir jo raiškoje. Žegnojimosi kryžiumi grožis yra kiekvieno jo atskaitos taško neskubri pajauta, ląstelių virpesys susilietus su kryžiaus prasme. Panašiai kryžiaus grožis reiškiasi ir Kryžių kalne. Jis ne tiek matomas kiek jaučiamas.

Tad, jeigu kryžiaus išorės grožis yra tik antraeilis dalykas, tai kam tada puošiamos ir gražinamos meno kūriniais bažnyčios? Tokį klausimą pokalbiuose man tenka išgirsti gana dažnai. Tada aš pašnekovo paklausiu:
– Jei iš banko pasiimi paskolą ir nusprendi jos nebegrąžinti, tai ar dora, normalu?
– Aišku ne. Paskolą reikia grąžinti, kitaip būtų ir nedora, ir grėstų atsakomybė.

Tikrai taip. Taip yra ir su iš Dievo gautu talentu (“kreditu”) – galimybe kurti meno kūrinius. Dori menininkai savo talento vaisius grąžina Dievo garbei per jam skirtas Šventoves. Yra ir tokių, kurie paėmę paskolą iš banko pralėbauja ir sėda į kalėjimą.
Dievas davė žmogui laisvę – būti pačiam atsakingu už savo sąmonės padarinius. Laisvais žmonėmis Jis džiaugiasi, o nelaisvi patys sėdasi į „kalėjimus“ ir piktinasi „turtinga“ bažnyčia (nuolatiniu piktinimusi dar gadina ir savo sveikatą). Tik iš materialistinio taško žiūrint visur matomas vien materialusis turtas ir pinigai. Norint pajausti dvasinį grožį reikia pabūti Kryžių kalne…

Kodėl statomi kryžiai Kryžių kalne?
Apie to kalno istoriją galima pasiskaityti daugelyje leidinių, sužinoti pastatytų kryžių ornamentikos stilius, kryžių skaičių, okupacinės valdžios pakalikų Kryžių kalno naikinimo aspektus. Žymiai rečiau galima rasti viešų straipsnių apie sovietmečio kryžnešius, kurie kaip ir knygnešiai išsaugojo Lietuvai tai kas svarbiausia – lietuvišką žodį bei tikėjimą Dievu ir Laisve. Po pokario partizaninių kovų, kai šautuvas nutilo Laisvės nepasiekęs, atgijo kryžius – vilties ir stebuklo, Dievo pagalbos siekis. Stebuklas įvyko – griuvo okupacinė galingiausios armijos imperija, atėjo politinė tautos laisvė. Yra vilties, kad ateis ir pilietinė laisvė nuo patiklumo politiniams sukčiams, nuo priklausomumo kūno ir sielos ardytojų įtaigai. Nuo aprašomų stebuklų prasidėjo ir šio kalno istorija – pasveikimo nuo sunkios ligos. Bene didžiausias stebuklas – kryžiaus prasmės ir jo galios suvokimas. Neseniai kalbėjausi su šiauliečiu Alfonsu Brūzga. Jis sunkiai sirgo, prie jo ligos prisidėjo dar sunkus plaučių uždegimas. „Taip norėjau atsigulti ant žemės, prie jos prisiglausti ir, atrodė, kad tik tada pajusiu tikrą palengvėjimą“ – kalbėjo. Turbūt visi esame pastebėję, kad gana dažnai žmonėms prieš mirtį atsiranda potraukis gultis ant žemės.

– Aš tada pagalvojau,- prisiminė Alfonsas,- Kristus nešdamas kryžių buvo parkritęs ant žemės, galėjo nebesikelti ir baigti tą varginančią kelionę, nebenešti toliau kryžiaus, bet jis kėlėsi nes turėjo jį nunešti iki Paskirties. Tai aš irgi dar turiu rasti jėgų ir toliau nešti savo kryžių.

Aš kalbėjausi su jau pasveikusiu Alfonsu. O jis dar turi daug ką vertingo pasakyti žmonėms…
Antuanas de sent Egziuperi rašė, jog svarbiausia, „kad tavo širdis būtų apgyvendinta“. Jei ji turi namus, tai jokioje dykumoje nebus baisu, nesijausi vienišas, nes bet kurioje pasaulio vietoje jausi savo širdies namus. Apgyvendinus savo širdį Kryžių kalne, jo poveikis – ramybė, saugumas ir sveikata, tampa nuolatine būsena. Tai nebūtina net palikti materialų kryželį Kryžių kalne – pakanka, galbūt, jį su gilia malda priglausti prie aikštės viduryje esančios Kristaus kančios kojų, kurią Kryžių kalnui padovanojo Kristaus vietininkas Žemėje – Jo Šventenybė Jonas Paulius II, ir parsivežtas kryželis namuose taps ypatinga tolesnės būties relikvija. Tik už pinigus nupirktas ir paliktas kryželis Kryžių kalne, jeigu jis netampa „širdies namais“, panašu į pernakvojimą pakelės viešbutyje – užsimokėjau, išvažiavau ir tas viešbutis man visiškai netampa artimas.

Žmogų laiko kalėjime ne užraktai ir sienos, o įsitikinimas, kad viską galima suvokti vien pojūčiais, įvertinti pinigais. Dievo Meilės pajauta ir sielos polėkis daro žmogų laisvą ir laimingą.